IMŪEPIS

Intelektuali miškų ūkio elektroninių paslaugų informacinė sistema
English Svetainės medis, struktūra
Praleisti naršymo saitus
Naujienos

Naujienų prenumerata

2013.04.19  Pusė miškų urėdijų pinigų - mokesčiams 

 
 

Mantas ČEPULIS, „Žalioji Lietuva“, 2013, Nr. 2


Nors šiemet pavasaris vėluoja, tačiau kovo viduryje daugelyje Lietuvos vietų sniegas buvo gerokai „nudriskęs“, o štai Švenčionys pasitiko užpustytais keliais, didžiulėmis pusnimis ir storu sniego sluoksniu užklotais laukais.  Dėl tokios „netvarkos“ pretenzijas pareiškiame Švenčionėlių miškų urėdijos Švenčionių girininkijos girininkui Leonui Zabielai. Girininkas prisipažįsta, kad tokių „pretenzijų“ iš atvykėlių sulaukia gana dažnai, todėl turi paruošęs ir atsakymą: „Čia yra Lietuvos „kamčiatka“. Neseniai medienos pasiimti buvo atvykę lenkai, tai jie visai rimtai klausė, ar čia ne Sibiras“.
Tačiau prie girininkijos ūkinio pastato sustatyti inkilai bylojo, kad pavasaris vis dėlto ir čia ateina, ir jo miškininkai jau laukia. Todėl pokalbį ir pradėjome apie inkilus.


Miškininkams rūpi ir paukščiai

Miškininkai yra rimti žmonės, o Švenčionių girininkijos girininkas Leonas Zabiela dar yra Girininkų tarybos ir Generalinės miškų urėdijos kolegijos narys, tad jo rimtumu abejoti nėra jokių priežasčių. Bet štai tie inkilai – juk tai vaikų „zabova“! Ar rimtiems žmonėms verta užsiimti tokias niekais? Juolab, kad vienas aplinkos ministras yra viešai pareiškęs, o ir visas būrys Ūkio ministerijos klerkų nuolat kartoja, kad miškininkams turi rūpėti tik pinigai, t.y. kaip jų kuo daugiau gauti iš miško. Tai kodėl miškininkai kasmet gamina ir kelia inkilus paukščiams?
„Joks įstatymas miškininkų neįpareigoja gaminti ir kelti inkilus miško paukščiams, tačiau tai yra daugiametė tradicija, ir niekas iš miškininkų neabejoja šio darbo naudingumu, - sako girininkas Leonas Zabiela. - Kiekvieną pavasarį gaminame ir keliame inkilus miško paukščiams. Šiemet Švenčionėlių miškų urėdija užsakė vietinei įmonei pagaminti 320 inkilų. Inkilus taip pat gamina jaunieji miško bičiuliai, moksleiviai. Švenčionių vidurinė mokykla kasmet skelbia inkilų konkursus“.
Pasak girininko, apie paukščių įtaką gyvajai gamtai ir naudą žmogui galima kalbėti labai daug. Žmones    žavi paukščių čiulbėjimas, gebėjimas skraidyti, išvaizda, bet tikroji jų teikiama nauda yra daug praktiškesnė. Pirmiausia, vabzdžialesiai paukščiai efektyviai saugo miškus, sodus ir daržus nuo kenksmingų vabzdžių bei jų lervų. Kuo daugiau bus paukščių, tuo mažiau reikės cheminių apsaugos priemonių, siekiant apsaugoti kultūrinius ir vertingus laukinius augalus nuo kenkėjų. Plėšrieji paukščiai  gaudo smulkiuosius graužikus, kurie naikina lauko kultūras ir platina infekcines ligas. Paukščiai taip pat išnešioja augalų sėklas. Lesdami medžių ir krūmų vaisius, uogienojų uogas, su išmatomis „pasėja“ sėklas savo gyvenamojoje teritorijoje. Deja, bet Žemė nėra biblinis rojus, kur vilkai gražiai sugyvena su ėriukais: paukščiai maitinasi vabzdžiais ir graužikais, tačiau ir jie patys yra maistas kitiems gyvūnams. Žodžiu, padėdami paukščiams, padedame sau ir visai gamtai.
Daugeliui žmonių pavasarį norisi sumeistrauti inkilą, tačiau, vos tik pradėjus šį darbą, iškyla daug klausimų dėl inkilo ilgio, pločio, aukščio, landos skersmens ir jos vietos. Švenčionių girininkijos girininkas Leonas Zabiela keliais sakiniais išdėstė pagrindines inkilų gamybos paslaptis: „Svarbiausi inkilo matmenys yra landos diametras ir landos atstumas iki inkilo dugno. Kiekvienai paukščių rūšiai turi būti išpjauta atitinkamo diametro landa. Paukščiai, kuriems inkilo landa per didelė, ten negyvens, nes nesijaus saugūs. Geniai dažnai išdidina inkilų landas ir taip juos sugadina. Tik varnėnai išsivalo savo namelius, o kitus inkilus reikia kasmet valyti, nes ten iki landos prisikaupia sąnašų ir prisiveisia parazitų. Todėl inkilai turi būti atidaromi, kad juos galėtume išvalyti“.
Ir kodėl kai kurie ornitologai mėgsta priekaištauti miškininkams, kad šie nemyli paukščių? Na myli jie tuos paukščius. Ir ne tik žodžiais, bet ir darbais. Namus jiems stato.

Miškų urėdijos mokesčiams skiria pusę savo pajamų

Ornitologus prisiminiau dėl to, kad prieš kelias dienas į žaliųjų būstinę buvo užsukęs žinomiausias Kauno patriotas, kuris entuziastingai papasakojo, kaip paskambinęs į radijo laidą visai Lietuvai pranešė, jog Lietuvos miškai yra iškirsti, išvogti, nuniokoti, o miškininkai neatlieka savo pareigų ir nesaugo mūsų turto. Žmogus labai džiaugėsi, kad prisiskambino į laidą ir išsakė viską, kas buvo širdyje prisikaupę. Ir tai nėra joks išskirtinis atvejis, nes apie miškus savo nuomonę nesivaržydami reiškia visi, kas netingi. „Galiu patvirtinti, kad net įstatymus priimantys politikai dažnai nesupranta paprasčiausių dalykų, pavyzdžiui, kodėl reikia atkurti miškus, - sako Švenčionių girininkas Leonas Zabiela. - Nežinia kodėl, bet pamatę kertamą  mišką ir vežamą medieną,  žmonės dažnai sako, kad „štai žiūrėkit, mišką vagia“. Žiūrėti į kertamą mišką iš tiesų nėra malonu, gal todėl žmonės taip ir reaguoja“.
Tuo tarpu Lietuvos valstybiniai miškai naudojami labiausiai subalansuotai  iš visų Lietuvos gamtinių išteklių rūšių. Pirmiausia, visi valstybiniai miškai turi tarptautinį sertifikatą, kuris liudija, jog jie tvarkomi ir naudojami griežtai laikantis darnios plėtros principų. Antra, miškų urėdijos  kasmet į valstybės biudžetą sumoka pusę savo pajamų (daugiau kaip 220 mln. Lt). Tiek mokesčių Lietuvoje nemoka jokia kita valstybinė ar privati įmonė. Trečia, 2012 metais Jeilio universitetas (JAV) paskelbė, kad pagal 1995 – 2010 metų įvairius rodiklius Lietuva yra geriausiai miškus tvarkanti šalis pasaulyje. Tai turėtų nors šiek tiek nuraminti Lietuvos žmones, kad mūsų šalies valstybiniai miškai nėra nei iškirsti, nei nuniokoti. Ar tokie pat yra ir privatūs miškai, šiandien tiksliai pasakyti niekas negalėtų, nes jų kontrolė ir apskaita nėra tokia griežta kaip valstybinių miškų.
Iš aukštų tribūnų vis pasigirsta, kad valstybės įmonės miškų urėdijos galėtų dar daugiau mokėti mokesčių valstybei negu moka dabar. Tad palyginimui galima pateikti tokius skaičius: miško išteklių mokestis vidutiniškai yra 6 kartus didesnis už kitų gamtos išteklių mokestį. Per 2011 m. miškų urėdijos sumokėjo daugiau kaip 75 mln. litų. Tuo tarpu visos Lietuvos durpių gavybos įmonės 2010 metais sumokėjo tik 1,5 mln. litų gamtinių išteklių mokesčio.  Durpininkų pajamos buvo tik dvigubai mažesnės už miškininkų, tačiau įmokos į biudžetą už gamtinius išteklius mažesnės net 50 kartų.

Miškų urėdijos sąmoningai stumiamos į bankrotą

Valstybiniai miškai yra vienintelė gamtinių išteklių rūšis, kuri dar neatiteko privačiam kapitalui ir užsieniečiams. Tai akivaizdžiai erzina ne tik Lietuvos visuomeninio turto grobstymo ideologus iš    Laisvosios rinkos instituto, bet ir kai kuriuos mūsų politikus. Jau greitai bus galima švęsti 20 – metį, kai pačiais įvairiausiais būdais ir pretekstais bandoma privatizuoti valstybinius miškus. Šiandien sunku net suskaičiuoti, kiek per tą laiką buvo parengta tendencingų studijų ir tyrimų, paskelbta šmeižikiškų straipsnių, kuriais siekta sumenkinti valstybinį miškų sektorių, vaizduojant jį kaip beviltiškai atsilikusį ir neefektyvų, neatitinkantį rinkos ekonomikos dėsnių. Tačiau valstybinis miškų sektorius įrodė, kad gali pelningai dirbti ir konkuruoti rinkos sąlygomis. Todėl valstybės įmonių miškų urėdijų žlugdymui buvo pasitelkti sovietmečiu išbandyti komandinės ekonomikos metodai, kai nustatomi tokie privalomi ekonominiai rodikliai, kuriuos pasiekti darosi sunku, o reikalavimus nepagrįstai didinant - ir nebeįmanoma. O tada jau galima skelbti, kad valstybinių miškų sektoriaus veikla tikrai neefektyvi ir vienintelis išsigelbėjimas – valstybinių miškų privatizacija. Kaip privatizacija „išgelbėjo“  mūsų pramonę ir žemės ūkį, jau žinome. Gelbėjimo rezultatas – 50 milijardų litų viršijanti valstybės skola, kuri kasmet didėja, o minimalaus darbo užmokesčio žmonėms neužtenka net mokesčiams sumokėti.
Kad miškų urėdijos išgyventų krizę, jų darbuotojams 2008 m. buvo mažinami atlyginimai. Šiuo metu miškininkų vidutinė alga yra mažesnė už valstybiniame sektoriuje dirbančių darbuotojų vidutinę algą ir  nėra pasiekusi prieškrizinio lygio. Neatsižvelgiant į tai, mokesčiai miškų urėdijoms kasmet yra didinami. Siekiant įvykdyti prievoles valstybei, kai kurioms miškų urėdijoms gali tekti dar kartą susimažinti algas.

Miškininkai „skatinami“ užsiimti spirito kontrabanda

Švenčionėlių miškų urėdijos urėdui Nauriui Jotautui sparčiai augantys mokesčiai valstybei tapo tikru galvos skausmu. Buhalterinėse sąvokose mažai nusimanančiam piliečiui net sunku paaiškinti, kas tai yra grynojo pelno ar turto grąžos rodikliai, tačiau šių rodiklių padidinimas 1 – 2 % realiame gyvenime virsta milijonais litų mokesčių ir gali reikšti įmonės bankrotą. „Dvidešimt metų po nepriklausomybės atkūrimo mokėmės gyventi pagal rinkos ekonomikos dėsnius, o dabar miškų urėdijų atžvilgiu pradedami naudoti komandinės ekonomikos metodai, - sako miškų urėdas Nauris Jotautas. - 2012 metais Švenčionėlių miškų urėdija grynojo pelno  turėjo gauti 5,3 proc., o 2013 m. - jau 6,8 procento. Pernai didelėmis pastangomis gavome 5,3 %  grynojo pelno, tačiau šiemet pelningumą didinti dar 1,5 % nėra jokių prielaidų: medienos kainos nepadidėjo, o kuras pabrango, minimalus darbo užmokestis išaugo. Yra riba, iki kurios galime didinti miškų urėdijų pelningumą ir akivaizdu, kad ta riba jau yra peržengta. Pavyzdžiui, medienos perdirbimo įmonių vidutinis grynojo pelno rodiklis siekia apie 3 procentus. Jei niekas nesikeis, tai pelno galėsime siekti tik miško sąskaita, taip pat būsime priversti mažinti išlaidas kelių remontui ir priešgaisrinei apsaugai, rekreacijai, ar net skriausti darbuotojus ir dar kartą mažinti atlyginimus“.
Šiuo metu miškų urėdijų darbuotojų vidutinis mėnesinis darbo užmokestis yra 2287 litai, o privačiame miškininkystės sektoriuje – 983 litai. Urėdo nuomone, toks didelis skirtumas yra dėl to, kad atlyginimai privačiame sektoriuje ir toliau mokami vokeliuose. „Miškų urėdijos atlyginimų vokeliuose nemoka, papildomomis veiklomis užsiimti neturi teisės, todėl pelningumo didinimas mums tampa dideliu galvosūkiu, - sako Švenčionėlių miškų urėdijos urėdas Nauris Jotautas. - Juk nepradėsime miškovežiais vežti spirito kontrabandos iš Baltarusijos. Švedijos miškininkai turi celiuliozės fabrikų akcijų, stato vėjo jėgaines, o mums tokia veikla yra uždrausta. Todėl miškininkams susidaro įspūdis, kad miškų urėdijoms specialiai didinami reikalavimai ir keliami mokesčiai, kad jos jų nebeįvykdytų. Tada miškų urėdijos vėl bus kritikuojamos, kad dirba neefektyviai, kad reikia vykdyti reformas ir panašiai“.

Mediena kūrenamų katilinių plėtrą būtina reguliuoti

Šiuo metu Lietuvoje siaučia tikrų tikriausia biokuro karštinė. Apie biokurą kalba visi, kas tik netingi, nes, kalbėtojų nuomone, tik biokuras gali sumažinti nežmoniškai dideles šildymo kainas, išgelbėti Lietuvą nuo skurdo, emigracijos, „Gazprom‘o“ ir dar dievai žino nuo ko. Visi kalbėtojai yra šventai įsitikinę, kad to biokuro yra devynios galybės Lietuvos miškuose, kur jis be jokios naudos pūva ir nyksta. Tereikia tik visuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose pristatyti daug malkomis kūrenamų katilų, sumesti į juos miškuose pūvančią medieną, ir gyvensime visi ilgai, laimingai ir turtingai. Miškininkai, medienos perdirbėjai ir gamtosaugininkai šiurpsta nuo tokių kalbų, kadangi kiekvienam bent kiek nusimanančiam šioje srityje žmogui aišku, kad, norint visą Lietuvos šilumos ūkį aprūpinti malkomis, reikėtų sudeginti visą Lietuvos miškuose per metus iškertamą medieną. O ką tada perdirbtų medienos perdirbimo įmonės? Kur pasidėtų jų darbuotojai?
Nerimą kelia ir nekontroliuojamas biokuro katilinių statybos procesas. Nors biokuru gali būti ir šiaudai, ir specialiai auginamos žolės, tačiau katilinės statomos išimtinai tik medienai. Gali atsitikti taip, kad šalyje mediena kūrenamų katilų bus pastatyta žymiai daugiau, negu yra malkinės medienos ir miško kirtimo atliekų. Šiuo metu visko pakanka ir dar lieka, nes pigesnis medienos kuras vežamas iš Latvijos ir Baltarusijos. Tačiau ir Lietuvoje, ir Latvijoje, ir Baltarusijoje sparčiai statomi nauji biokuro katilai, todėl gali labai greitai atsirasti kuro trūkumas, išaugti kainos, ir tos problemos bus sunkiai išsprendžiamos. Išaugus medienos kainoms, šiluma gali ne atpigti, o pabrangti, kadangi kitokio kuro (pvz., šiaudų) medienai pritaikytuose katiluose kūrenti nebus galima. Be to, iškiltų bankroto grėsmė Lietuvos medienos perdirbimo įmonėms ir Lietuvos miškų subalansuotam naudojimui. Trūkstant kuro, pirmiausia būtų sukūrenta plokščių ir popieriaus gamybai skirta mediena, taip pat būtų reikalaujama didinti Lietuvos miškų kirtimo apimtis. Todėl dabartiniai miškų mylėtojų virkavimai apie iškirstus miškus atrodytų juokingi, palyginti su tais mastais, kokiais gali būti ateityje kertami Lietuvos miškai. Todėl miškininkai, medienos perdirbėjai ir gamtosaugininkai ragina Lietuvos Vyriausybę atsakingiau planuoti mediena kūrenamų katilinių plėtrą mūsų šalyje. 

Miškų urėdijoms siūloma užsiimti rizikinga veikla

Vyriausybės programoje yra numatyta atpiginti biokurą, nes tokiu atveju turėtų atpigti ir šiluma. Tačiau rinkos ekonomikoje niekam neturėtų būti nurodinėjama, už kiek pardavinėti malkas ar miško kirtimo atliekas. Rinkos ekonomikoje taip pat niekas neužsiima nuostolinga ir labai rizikinga veikla. Teisingiausia būtų ekonominėmis priemonėmis paskatinti verslą diegti šiaudais kūrenamus katilus, tačiau politikai eina žymiai paprastesniu keliu – primygtinai siūlydami valstybės įmonėms miškų urėdijoms iš miško atliekų gaminti skiedras ir jas pardavinėti biokuro biržoje.
Miškų urėdijos jau pradėjo rinkti iš kirtaviečių miško kirtimo atliekas, jas sandėliuoti miške ir pardavinėti biokuro gamintojams. Tačiau kol kas prekyba miško kirtimo atliekomis vyksta vangiai: vietovėse, kur yra mediena kūrenamų katilinių, kirtimo atliekos perkamos aktyviau, kur nėra – pasyviau. „Švenčionėlių miškų urėdija 2012 m. paruošė 5 tūkst. kubinių metrų  miško kirtimo atliekų, o pardavė – 3,8 tūkstančius, - sakė miškų urėdas Nauris Jotautas. - Atliekas pardavėme kirtavietėse ir gavome apie 2000 litų pelno, t.y. po 55 ct už kubinį metrą. Realiai tai yra labai menkas pelnas, tačiau bent jau nuostolių nepatyrėme. Jeigu miškų urėdijoms reikės iš kirtimo atliekų ruošti skiedras, tada turėsime įsigyti malūnus, skiedrovežius, o tai kainuoja milijonus litų. Ar tai kada nors atsipirks? Esant dabartinėms kainoms ir sąnaudoms, tikriausiai – neatsipirks. Tačiau už patirtus nuostolius bus kaltinamos miškų urėdijos, kad neapskaičiavo rizikos ir pan. Todėl miškininkai norėtų būti kuro žaliavos tiekėjais, o ne skiedrų ruošėjais“.

     
« Atgal|Į viršų Informacija atnaujinta: 2013.04.19 12:05