IMŪEPIS

Intelektuali miškų ūkio elektroninių paslaugų informacinė sistema
English Svetainės medis, struktūra
Praleisti naršymo saitus
Naujienos

Naujienų prenumerata

2012.07.02  Urėdo akimis. Visa tiesa apie Lietuvos miškus stebinčias kameras 

 
 

www.grynas.lt, 2012 m. birželio 16 d.
Arėjas Šviedrys

Nemenčinė - viena seniausių Lietuvos gyvenviečių. Archeologų tyrimai rodo, kad čia dar prieš Kristų gyveno žmonės, XIV a. Nemenčinės pilis buvo viena stipriausių Rytų Lietuvoje, vėliau Nemenčinės ir Bezdonių miškai buvo Lietuvos kunigaikščių medžioklės vieta.
 
Šiandien Nemenčinė didžiuojasi viena seniausių Lietuvoje miškų urėdijų ir neįkainojamais gamtinės bioįvairovės lobiais, kurie nuolat pritraukia daug poilsiautojų ir turistų. Apie tai GRYNAS.lt kalbasi su Nemenčinės miškų urėdu Eligijum Ryškumi.
 
- Pirmiausia - kuo patrauklūs Nemenčinės miškai?

- Urėdijai priklausantys miškai - vieni vaizdingiausių Lietuvoje: juose gausu ežerų – urėdijos miškuose - net 69, šiais miškais prateka 15 upių ir upelių. Gausu čia taip pat istorijos ir gamtos paminklų.

Tai - Baliulių, Prienų, Abejučių, Nemenčinės, Sužionių, Bernotų piliakalniai, 16 pilkapių ir pilkapynų, „Verkianti uola“ ir senieji ąžuolai netoli Nemenčinės, ir daug kitų. Įdomūs urėdijos miškai ir biologiniu požiūriu: be didžiulės augmenijos įvairovės, čia gyvena ir nemažai retų gyvūnų rūšių. Pavyzdžiui, vykdant miško stebėjimus, Purviniškių girininkijoje aptikta baltųjų kiškių, Magūnų girininkijoje pastebėti kukutis ir žalioji meleta, Arvydų girininkijos miškuose gyvena ir erelis rėksnys, ir jūrinis erelis, ir gražioji pelėdžiukė – lututė, o šioje girininkijoje esančiame Taurijos ornitologiniame draustinyje įsikūrę kurtiniai. Didžiulė retų gyvūnų įvairovė ir Žeimenos girininkijos miškuose.

- Nemenčinės urėdija – specifinė: jos miškai plyti net keturių savivaldybių - Vilniaus miesto ir rajono, Švenčionių ir Molėtų teritorijose. Ar nėra sudėtinga dėl to ūkininkauti?

- Šeimininkauti keliuose rajonuose nesudėtinga, net patogiau administruoti miškus pagal tai, kaip jie yra susiformavę, t.y., pagal masyvus.
 
Pagal medžių rūšis, didžioji medynų dalis – pušynai, gerokai mažiau eglynų ir beržynų, dar yra truputis juodalksnynų, uosynų, drebulynų, baltalksnynų ir, kaip Lietuvos miškų simbolis, žaliuoja 138 ha ąžuolynų.

Miškininkai puikiai supranta, koks gamtos turtų lobynas jiems patikėtas ir žino, kad medį nupjauti didelių pastangų ir sugebėjimų nereikia. Medžių išauginimas ir miško bioįvairovės išsaugojimas, štai kur reikia daug pastangų ir žinių. Todėl mūsų urėdijoje miškai tvarkomi laikantis Europoje priimtų miško išsaugojimo principų, atitinkančių tvaraus ir subalansuoto ūkininkavimo reikalavimus. Tai patvirtina 2004 m. gautas ir 2009 m. atnaujintas Miškų tvarkymo sertifikatas, įrodantis, kad miškai tvarkomi pagal miškų sertifikavimo sistemos - Forest Stewardship Council reikalavimus.

- Ar daug rūpesčių sukelia tokios urėdijoje esančios gamtos turtų gausybės globa?
 
- Malonu, kad šiame „fronte“ mes ne vieni. Siekiant išsaugoti gamtinę ir geografinę miškų įvairovę, dalis Nemenčinės urėdijos miškų įjungti į Asvejos ir Labanoro regioninių parkų ribas. Be jų, urėdijos ribose dar yra net 17 įvairiausių draustinių ar bent jų dalys.
 
- Be abejo, tokie puikūs miškai vasarą sutraukia daug lankytojų, tačiau miškininkams prasideda didžiausių rūpesčių metas...

- Didžiausias rūpestis vasarą - miško gaisrai, kurie be materialinių nuostolių, be galo pakenkia miškų bioįvairovei, o mūsų miškai – vieni gaisringiausių Lietuvoje. Gaisringumo pavojų dar padidina pavasarinis žolės deginimas, iškylautojų laužai, uogautojų ir grybautojų numestos nuorūkos. O dar rekreaciniai objektai ir kolektyviniai sodai...

Tiesa, iki šiol pastebėti ir užgesinti gaisrus mums sekasi, tačiau kiekvienas, kad ir mažiausias miško gaisras negrįžtamai pakenkia miško bioįvairovę, sunaikina retas buveines. Todėl urėdijos miškininkai imasi visokiausių priešgaisrinės prevencijos priemonių, o nuolatiniam miško stebėjimui stovi aštuoni priešgaisrinio stebėjimo bokštus, į kuriuos, iki šiol nuo ankstyvo pavasario iki pat rugsėjo kopdavo budėtojai. O jų darbas - labai sunkus ir pavojingas...

- Jūs sakote „kopdavo“, o kodėl būtuoju laiku?

- Iki šiol - tai buvo pagrindinis miško stebėjimo būdas, tačiau išbūti tokiame bokšte visą pamainą – darbas nelengvas: karštą dieną reikia iškęsti saulės kepinančius spindulius, o jei dar stiprus vėjas – jaučiasi ir bokšto svyravimas. Visą dieną tvyrančią įtampą stebint tolimiausias apylinkes dar padidina problema patenkinti fiziologinius poreikius. Juk bokštai ganėtinai aukšti - siekia daugiau nei 30 metrų aukščio, o į jį lipama vertikaliomis kopėčiomis tad nepalaipiosi į tokį aukštį kas porą valandų. Be to, didelė rizika paslysti ir susižeisti kopiant, ypač darbo pabaigoje, kai jau budėtojas būna pavargęs.

Pasibaigus budėjimo sezonui, ne vienas yra sakęs: man dar kokį mėnesį sapnuosis bokštas... Visa tai neišvengiama, saugant šalies žaliąjį rūbą, bet man, kaip urėdui, ne mažiau svarbi ir darbo sauga, todėl neišvengiamai atėjo laikas šiame darbe pasitelkti techniką - automatines miškų stebėjimo sistemas, kurias jau įsirengė nemažai mūsų šalies miškų urėdijų.

- Nepaisant sunkių darbo sąlygų, gal žmogus geriau atlieka stebėjimo funkciją, gal žmogaus pranešti duomenys tikslesni? Juk vis tik bokšte gyvas žmogus?
 
- Anaiptol. Nors iki šiol Lietuvoje gaisrų stebėsena buvo patikėta tik žmogaus akiai, tačiau problemų buvo įvairių ir nemažai. Dėl ilgo ir įtempto darbo žmogaus akys pavargsta ir budėtojas gali pavėluotai pastebėti ar ne visai tiksliai nustatyti gaisro židinį. Ypač tai pasakytina apie Nemenčinės miškų urėdiją, kurios miškai driekiasi ir Neries krantų skardžiais, kalvomis ir kloniais, o bokštai per žemi, kad iš jų pastebėtum dūmus klonyje.

Tiesa, miškininkai, įvairiais būdais platina telefonų, kuriais galima paskambinti kilus gaisrui, numerius ir prašo žmonių, kad paskambintų pastebėję ugnies požymius, imasi kitų prevencijos priemonių. Tačiau atsitiktiniai žmonės ne visada gali nusakyti tikslią gaisro židinio vietą, nes upės tėkmė traukia dūmus, jei dar vėjas - jie iškyla visai kitur.

Pavyzdžiui, privažiuoji nurodytą vietą, o ten – nei dūmelio. Vėl tikslini vietą, o per tą laiką miškas dega... Tuo tarpu automatinės miškų stebėjimo sistemos leidžia išvengti žmogiškojo faktoriaus įtakojamų klaidų.

- Kalbama, kad šios kameros labai brangios. Ar pasiteisina investicijos?
 
- Skeptikams, kurie mano, jog šių naujųjų technologijų diegti neverta, galiu pasakyti, kad nieko nėra svarbiau už žmogaus, saugančio mūsų šalies žaliąjį rūbą, gyvybę ir sveikatą.

Tiesa, nežinančio akimis automatinė gaisrų stebėjimo sistemos kaina suprantama labai tiesmukiškai, atseit, perkamos labai brangios kameros... Iš tiesų pačios vaizdo stebėjimo kameros ir jų įrengimas tesudaro nedidelę dalį investicijų, o visa kita - kompiuteriai, serveriai, programinė įranga ir kitos su sistema susijusios išlaidos. Be to, sistemai diegti panaudotos pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemonę „Miškininkystės potencialo atkūrimas ir prevencinių priemonių įdiegimas“ Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšos, kuriomis padengta daugiau nei pusė visų išlaidų.

- Gal papasakotumėte apie šią sistemą truputį daugiau?
 
- Automatinė gaisrų stebėjimo sistema susideda iš detektorių, komunikacijos įrangos ir centrinio pulto. Detektorius sudarytas iš pasukimo mechanizmo ir kameros, kurie sumontuoti GSM operatorių bokštuose.

Detektorius, sukdamasis aplink savo ašį, analizuoja stebėjimo zonoje saugomos teritorijos vaizdus, o „atpažinęs“ dūmus, į centrinį pultą atsiunčia aliarmo signalus. Šie, Vokietijoje pagaminti aukščiausios kokybės detektoriai labai jautriai reaguoja į dūmus: mažiausias „matymo“ atstumas yra apie 10 km, o didžiausias, esant palankiausioms oro sąlygoms – net iki 40 kilometrų.
 
Privalumas yra ir tai, kad prie centrinio pulto budinčiam stebėtojui nebūtina sėdėti įsmeigus į jį akis - jis gali dirbti bet kokį kitą darbą, o apie gaisrą jam praneša garsinis signalas. Nemenčinės miškų urėdijos antžeminė automatinė gaisrų stebėjimo sistema sumontuota keturiuose GSM bokštuose. Kas keturias minutes Nemenčinės urėdijos priešgaisrinės tarnybos centre budintys specialistai kompiuterio monitoriuje mato iš stebėjimo kamerų atsiųstas gaisro pavojaus židinių nuotraukas, o kitame monitoriuje esančiame žemėlapyje nurodoma galimos gaisro vietos koordinatės, atstumas iki jo.

- Kamera – tai ne žmogaus akis, ji nepavargsta, nustato tikslų atstumą, todėl gaisras gali būti greičiau aptiktas ir užgesintas dar neįsiplieskęs, tačiau gal būt ir ji turi trūkumų?

- Taip, yra vienas trūkumas - miškų stebėjimo kameros be galo jautrios, todėl jos užfiksuoja ne tik gaisrus, bet ir visus juos primenančius reiškinius. Sistema fiksuoja keliu pravažiuojančių automobilių ar laukuose dirbančios žemės ūkio technikos sukeltus dulkių debesis, nuo ežerų kylančius šviesos atšvaitus saulėtą dieną, o taip pat ir dūmus kolektyviniuose soduose, kur kūrenami laužai ir pan. Todėl, ypač pavasarį, gana dažni „melagingi iškvietimai“. Centre dirbantiems specialistams tenka kiekvienu konkrečiu atveju viską įvertinti.

Tačiau, yra ir techninė galimybė, esant būtinybei, reguliuoti kompiuterines programas atsižvelgiant į apylinkių specifiką, t. y., kad kameros nefiksuotų dūmų kolektyviniuose soduose ir gyvenvietėse ar pan.

- Tai kaip iš tiesų: kokį efektą turės naujoji sistema, ar jos diegiamos tik miškininkų darbo sąlygų pagerinimui?

- Man, kaip urėdui, rūpi ne tik miško bioįvairovės išsaugojimas, bet ir žmogaus sauga darbe, tačiau miškų automatinės stebėjimo sistemos įdiegimas turės ir nemažą ekonominį efektą. Pirmiausia, sistemos įdiegimas leis urėdijos sistemoje sumažinti darbuotojų skaičių net 16 etatų.

Mat, iki šiol urėdijos teritorija buvo stebima iš aštuonių stebėjimo bokštų, kuriuose pamainomis dirbo po 2 žmones. Kai bus visiškai pereita prie automatinių kamerų, vietoje šešiolikos asmenų, budėdavusių stebėjimo bokštuose, prie centrinio pulto pasikeisdami dirbs tik du operatoriai – etatiniai urėdijos darbuotojai.

Taip pat sistema leis urėdijai atsisakyti nemažai išlaidų, kurių kasmet pareikalauja stebėjimo bokštų remontas, atnaujinimas ir eksploatacija. Tuo tarpu minėtos vaizdo stebėjimo kameros be papildomų kapitalinių įdėjimų gali tarnauti po kelis ir daugiau metų, o visa sistema – neribotą laiką.

Bet svarbiausia - minėtos priemonės akivaizdžiai padeda miškininkams išvengti žymesnio ugnies siautėjimo, taip išsaugant miško bioįvairovę. Nepaisant to, kad Nemenčinės urėdijos administruojami miškai yra gaisringiausioje Lietuvos dalyje - šiais metais jos miškuose kilo tik 2 gaisrai, kurių metu teišdegė vos 0,07 ha plotas.

     
« Atgal|Į viršų Informacija atnaujinta: 2012.07.02 12:52