IMŪEPIS

Intelektuali miškų ūkio elektroninių paslaugų informacinė sistema
English Svetainės medis, struktūra
Praleisti naršymo saitus
Naujienos

Naujienų prenumerata

2013.10.18  Miškininkams keliai ne rožėmis kloti 

 
 

2008–2009 m. užklupusią ekonominę krizę Lietuva palyginti sėkmingai įveikė, be itin didelių nuostolių sunkmetį pakėlė ir valstybinis miškų sektorius, laiku pasirengęs ekstremalioms situacijoms. Tačiau pastaraisiais metais, Lietuvos ūkiui jau atsigavus ir ekonominiams rodikliams augant, valstybines miškų urėdijas užgriuvo nauji finansiniai sunkumai, šįsyk ne dėl medienos rinkos konjunktūros pablogėjimo, ne dėl stichinių nelaimių ar kitų objektyvių priežasčių, o dėl trumparegiškų šalies valdančiųjų institucijų sprendimų mokesčių srityje. Kaip sekasi valstybės miškų šeimininkams įveikti nepriteklius ir iššūkius, į žurnalo klausimus Miškininkų dienos išvakarėse atsakė generalinis miškų urėdas Benjaminas Sakalauskas.

Miškininkų diena, gera proga atsigręžti atgal ir pažvelgti, kaip sekėsi darbuotis, kas padaryta ir ką reikia daryti toliau. Taigi, kaip per tą praėjusį laikotarpį reikalai klostėsi šalies valstybinių miškų sistemoje?

Sakoma – viščiukus skaičiuoja rudenį. Prieš dešimtmetįdiskutuojant, kada geriausia būtų švęsti Miškininkų dieną, svarstyta įvairiai: gražiausias metas – pavasaris, kai atbunda gamta, pakiliai nuteikia miškasodis, bet buvo protingai pasirinktas ruduo, kai jau matyti, kas nuveikta, ką turėsime kitiems metams aruoduose, ko ne.
Pirmiausia minėtini ūkiniai rezultatai, nes visi kiti darbai finansuojami iš to, ką patys užsidirbome, kas liko atskaičius mokesčius valstybei (kai kuriose ES šalyse miškų sektorius dotuojamas iš valstybės biudžeto – red.). Skaičiuojant pagal pirmojo pusmečio duomenis (gavome 271,9 mln. litų pajamų) ir medienos prekybos perspektyvas, šių metų pajamos šiek tiek padidės, palyginti su pernykštėmis, nors apvaliosios medienos vidutinė kaina rinkoje vienu litu už kub. metrą sumažėjo, pirmiausia dėl atpigusių popiermedžių. Nors įplaukų turėsime ne mažiau, padidinti mokesčiai vers koreguoti savo darbų planus, mažinti investicijas. Jau anksčiau urėdijoms buvo nustatyta prievolė, sumokėjus visus mokesčius (apyvartos, pajamų, kelių ir t. t.), dar 50 proc. likusio pelno pervesti į valstybės biudžetą. O praėjusių metų pabaigoje buvo nustatyta privaloma miškų urėdijų pelningumo norma – 7 proc., t. y. dvigubai didesnė nei reali, atitinkamai dar pakeltas atskaitymas į biudžetą, kai jau iki tol į biudžetą mokėjome 42 proc. visų pajamų. Nė viena ūkio šaka nei Lietuvoje, nei Europoje tokių mokesčių nemoka. Mes mokame 4–5 kartus daugiau nei panašūs subjektai. Tai labai iškreipia rinką.Tokie sprendimai prieštarauja bet kokiai logikai, visiškai neatsižvelgiama, kad miškų ūkis nėra tas pat, kaip koks nors batų fabrikas. Miškai yra biologinis turtas; įdėtos investicijos ir darbas juos sodinant, ugdant, prižiūrint, saugant ima atsipirkti po daugelio dešimtmečių ar net šimtmečio, kasmet ūkinėje veikloje naudojama tik nedidelė leistina miškų išteklių dalis. Pagal Miškų įstatymą, valstybėsmiškų valdytojų svarbiausia funkcija – didinti valstybės turto vertę; pelno siekimas tą vertę mažina, todėl būtina išlaikyti balansą, kad šiandieną stengdamiesi išsunkti maksimalią finansinę naudą negyventume savo vaikų sąskaita. Skaičiai rodo, kaip, didinant 400 proc. miškų urėdijų veiklos ir turto mokesčius nuo 27,4 mln. Lt 2008 m. iki 92,7 mln. Lt 2012 m., atitinkamai mažėjo miškų ūkiui skiriamoskapitalinės investicijos – nuo 46,3 mln. Lt iki 21,5 mln. Lt.
Iki šiol turėjome geros būklės miško kelius; dabar jų nusidėvėjimą atkuriame tik 50 proc. Pernai savo milijono hektarų miškų keliams skyrėme 20,7 mln. Lt, „Latvijos valstybiniai miškai“ keliams tokiame pat miškų plote skyrė 110 mln. Lt. Keliai buvo prastos būklės, ir kaimynų miškininkai sugebėjo įtikinti valdžią, kad toliau taip būti negali. Jie moka biudžetui gerokai mažesnius mokesčius. Mūsų šlapi miškai buvo melioruoti, tai padaro juos prieinamus, padidina produktyvumą iki 10 proc. Dabar naujų melioracijos sistemų beveik neįrengiame. Gal mes kelių, melioracijos sistemų taisymą ir galime atidėti, tačiau miško atkūrimo darbus atliekame visų pirma ir bet kokiomis aplinkybėmis – negalime palikti vaikams ir anūkams šabakštynų, tinkamose žemėse turi augti kokybiški, produktyvūs tikslinių rūšių medynai. Todėl daug lėšų esame įdėję į daigynus, medelynus, sėklininkystę, selekciją... Sykiu galime prieš visą Europą pasididžiuoti išsaugota turtinga biologine įvairove.
Valstybės miškininkams susirūpinimą kelia ne tik bloginamos finansinės ūkininkavimo sąlygos. Yra suinteresuotųjų grupuočių, kurios visais keliais ir priemonėmis siekia sau privilegijų, išskirtinių galimybių visuomenės ir kitų verslo subjektų sąskaita „pasišildyti rankas“ valstybinių miškų turtais –lobizmas šiuo atveju yra stiprus. Tokiais tikslais sugalvojami ir bandomi valdžios institucijoms įpiršti valstybinių miškų sistemos pertvarkymo ar net išardymo projektai valstybinių miškų sistemą pertvarkyti į akcinę bendrovę, įkurti monopolinę turto valdymo instituciją „Visuomis“ ir pan. Neefektyviam urėdijų ūkininkavimui įrodyti buvo užsienio emisarų sukurpta klaidinanti Lietuvos valstybinių miškų sistemos veiklos vertinimo metodika, ja remiantis buvo vertinama miškų sektoriaus veikla Ūkio ministerijos ataskaitose, todėl mūsų iniciatyva A. Stulginskio universiteto ir akad. Antano Buračo sutelktos grupės specialistai parengė ir pateikė moksliškai pagrįstą, motyvuotą metodiką.
Apmaudu, kad naudojamos nešvarios viešųjų ryšių priemonės, kaip kad neseniai spaudoje Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslo instituto bendradarbių apibūdintas „triukšmo“ metodas: kokiu nors, kad ir prasimanytu pretekstu, paskleisti neigiamas interpretacijas ir taip aplink norimą diskredituoti objektą sukelti „triukšmą“. 2010 m. bandant sukurti „Visuomį“, 1,5 mln. tiražu leidžiamame britų savaitraštyje „The Economist“, nežinia kam pasistengus, buvo išspausdintas straipsnis „State industries in Lithania / Follow the money“, kuriame sakoma, kad Lietuvos valstybiniai miškai yra ryškus netikusio valdymo pavyzdys. Greta palyginamojoje lentelėje atrandame, kad 2008 m. Latvijos vyriausybė iš miškų gavo per šimtą milijonųlitų dividendų, o Lietuvos vyriausybė – nulį. Ir šalia nuoroda: šaltinis – Lietuvos vyriausybė. Manau, tokia „informacija“ – tai jau piktavališkas Lietuvos valstybingumo diskreditavimas. Ir tai ne vienintelis atvejis.
Beveik prieš metus Jeilio (JAV) universiteto Aplinkos apsaugos teisės ir politikos centras, bendradarbiaudamas su Pasaulio ekonomikos forumu ir Europos Komisijos Jungtiniu tyrimų centru, sudarė ir paskelbė aplinkos kokybės indeksą, įtraukdamas 132 pasaulio šalis; vienas iš 22 rodiklių – miškų valdymas, vertintas pagal 3 kriterijus (kirtimai 1995–2010 m., medienos tūrio pokyčiai 2000–2010 m. ir miškingumo pokyčiai 2000–2010 m.). Čia Lietuva pripažinta geriausiai miškus tvarkanti valstybė pasaulyje. Nelabai patogununeigti ir suniekinti tokį vertinimą, mat universitetų reitinge Jeilis yra 8-as iš vertintų 800 solidžiausių pasaulio universitetų, taigi kol kas išpuoliai prieš valstybinę miškų sistemą nuščiuvo. Kol kas…
Neseniai Seimo Aplinkos apsaugos komitete ir Aplinkos ministerijoje kėlėme klausimą dėl pelno normatyvo valstybiniams miškams sureguliavimo iki 2011–2012 m. lygio, taigi atskaitymų normalizavimoiki 82 mln. litų, ir sulaukėme pritarimo. Tai teikia vilčių, bet sprendimą turi priimti Vyriausybė.

Pirmą kartą šalyje pradėti vykdyti medienos pirkimo–pardavimo aukcionai. Kaip jie pasiteisino ir kokią įtaką padarė medienos rinkai?

Esame patenkinti, kad sėkmingai įsitvirtino; pataisius kai kuriuos trūkumus, 2012 m. įdiegta apvaliosios medienos elektroninė pardavimo sistema AMEPS. Ji daug patogesnė medienos pirkėjams, visų pirma medienos perdirbėjams – jų pageidavimu ji ir sukurta. Veikia labai sparčiai, vienu metu visose urėdijose, per 5 minutes atlieka iki 20 000 operacijų. Pačiai medienos rinkai ji didelio poveikio nedaro, jos įdiegimo tikslas buvo prekybos skaidrumas ir viešumas. Kai pasiūlymai būdavo teikiami vokuose, iš pirkėjų vis būdavo įtarumo. Dabar atsiuntęs pageidavimą pirkėjas iškart mato duomenis, kurių niekas iš šalies negali keisti, nebent įsilaužtų į duomenų bazę.. Iš stambiųjųpirkėjų buvo tokių gąsdinimų, todėl įdiegėme 2-o lygio apsaugą: tai yra bankų apsaugos lygis, įsilaužti į sistemą sunku, ir vargu ar apsimoka.
Mūsų sistema naudojasi 720 registruotų pirkėjų, nediskriminuojant nei stambiųjų, nei smulkiųjų. Keletas stambiųjų bando primesti Latvijos modelį, kuriame yra tik per 20 pagrindinių pirkėjų, kurie neturi nepriklausomo matavimo linijų. Kur nusipirks medienos likę 700 pirkėjų? Žinoma, visada buvo pirkėjų, siekiančių sau išskirtinių sąlygų. Pavyzdžiui, dabar kai kas nori didelį kiekį medienos pirkti kaip nenukirstą mišką. Tai turėtų blogų pasekmių mūsų miškams.
Mes siekiame, kad medienos žaliava liktų perdirbėjams Lietuvoje. Dėl įvairių vidinių administracinių priemonių, ilgalaikių sutarčių mažėjo pardavimas medieną išvežantiems pirkėjams, nuo 2001 m. medienos eksportas iš valstybinių miškų sumažėjo beveik 3 kartus ir pernai sudarė 12 proc. Palyginkime: iš Estijos miškų eksportuojama 40 proc., iš Latvijos – 35 proc. pagaminamos medienos. Tačiau artimiausiu metu mūsų medienos eksportas gali didėti dėl Kinijos invazijos per tarpininkaujančias vietines įmones. Tai sudaro apie 3 proc. medienos kiekio. Mediena kraunama į konteinerius, kurie privalo grįžti į Kiniją ne tušti, tad transportavimo sąnaudos yra nedidelės – tokia Kinijos valstybės politika. Beje, reikia pridurti, kad „šios medienos gabenimo į Kiniją kaštus jiems - Kinijos atstovams - kompensuoja Kinijos vyriausybė“, – prekių eksporto apžvalgoje rašo „Versli Lietuva“ analitikai.“ Mes neturime galimybės tokios prekybos sustabdyti. Vienintelė priemonė – taikyti išvežimo muitus, o tai draudžiama. Tokia padėtis mums kelia didelį nerimą. Išeities turėtų ieškoti aukštesnės Lietuvos valdžios instancijos.

Vis didesnę svarbą įgyja iš miško gaunama biokuro žaliava. Kaip sekėsi vykdyti numatytus planus šioje srityje?

Mes gerokai padidinome miško kirtimo atliekų pasiūlą kurui – nuo 90 tūkst. kub. m 2010 m. iki 250 tūkst. kub. m 2012 m. Šiais metais planuojame pasiūlyti 280 tūkst. kub. m, o ateityje mūsų tikslas, išnaudojant visus rezervus, tvarkant pakeles, ugdant jaunuolynus, iš biržių kirtaviečių paruošti 300 tūkst. kub. m biokuro žaliavos – toks kiekis dar įmanomas. Negalime išvežti šakų iš šlapių kirtaviečių, nes jas reikia sukloti į valksmas po mašinų ratais ir vikšrais, privalu atliekas palikti ir labai nederlingose augavietėse, kaip organinę medžiagą naujam miškui augti.
Dar diskutuojama dėl galimybių biokuro žaliavai panaudoti kelmus. Bet aš manau, kad tai būtų nepriimtina. Reikia rūpintis ir biologinės įvairovės išsaugojimu, o kelmuose įsikuria daugybė gyvų organizmų rūšių, gerokai gausiau negu kirtavietėse prorečiais paliekamuose senuose medžiuose. Negalima ir sujaukti, suardyti miško dirvožemio: išrovus kelmus, kirtavietė atrodytų kaip subombarduota. Kita vertus, biokuro iš kelmų kaina dvigubai didesnė, tai net brangiau negu išrinkti kiekvieną šapelį iš retinamų jaunuolynų. To nedarome, bet jeigu biokuro kaina pakils tiek, kad apsimokės – būsime pasirengę, urėdijos ir dabar perka smulkių medžių kirpimo žirkles bei kitą įrangą.

Šalyje veikia viena moderniausių Europoje miško gaisrų sekimo sistemų. Visuomenėje sklandė įvairių kalbų apie jos brangumą ir neefektyvumą. O ką parodė praktika ir ką galima atsakyti kritikams?
Lietuvos miškai pasižymi dideliu gamtiniu degumu: 40 proc. visų miškų yra didelio, 23 proc. – vidutinio ir 37 proc. – mažo gamtinio degumo. Dėl gerai organizuotos priešgaisrinės apsaugos miško gaisrai neišplinta ir dideli plotai neišdega.
Nenuostabu, kad automatizuotos antžeminės miško gaisrų stebėjimo sistemos įrengimas buvo panaudotas kaip dar vienas pretekstas „triukšmui“. Dabar „triukšmaujama“ dėl neva nevisai skaidriai urėdijų įsigytų visureigių – tai mums ne pirmiena. O įsirengti minėtąją sistemą buvo būtinybė, nes Lietuvos miškai pasižymi palyginti dideliu gamtiniu degumu, o sargai bokštuose – visiška atgyvena, žmogaus akylumas visą dieną aukštyje saulei kepinant labai nepatikimas. Vokietijos kosminių tyrimų laboratorijoje sukurta automatizuota sistema yra viena geriausių, kas šioje srityje sugalvota pasaulyje, be Lietuvos, ji veikia ar diegiama dar 10-yje šalių. Pačioje Vokietijoje šiuo metu veikia 177 bokštai su detektoriais, sistema šioje šalyje įrengta nuo 1997 m. ir iki šiol tobulinama, mes perimame tai, kas pritaikoma naujausia.
Lietuvoje sistema įrengta kol kas 24 miškų urėdijose ir Kuršių nerijos nacionaliniame parke, kur miškuose yra didžiausia gaisrų rizika. Stebėjimo bokšte besisukančios kameros jutiklis aprėpia 700 kv. km teritoriją, atpažįsta pasirodžiusius dūmus ir automatiškai perduoda pavojaus signalą į kontrolės centrą, o urėdijose veikia ne vienas bokštas. Sensorius aptinka dūmų debesį, esant geram orui, iki 40 km atstumu. Kad paneigtume gandus apie neva sistemos neveiksmingumą, demonstravome bandymus miškuose, kūrėme laužus. Šią vasarą buvo kilęs miško gaisras Kuršių Nerijoje, laimei, buvo greitai užgesintas ir nepadarė didelės žalos. Jis buvo iškart sistemos aptiktas.
2013 m. gegužės–birželio mėn. organizuoti antžeminių automatinių miško gaisrų stebėjimo sistemų (toliau – sistemos) patikrinimai visose 24-iose VĮ miškų urėdijose ir Kuršių nerijos nacionaliniame parke.
Vadovaujantis nepriklausomų ekspertų atliktų sistemų veikimo ir techninėje specifikacijoje numatytų reikalavimų atitikimo patikrinimo rezultatais nustatyta, kad įdiegtos sistemos atitinka joms keliamus reikalavimus, šviesiu ir tamsiu paros metu automatiškai fiksuoja ankstyvos stadijos gaisrų židinius. Patikrinimų metu atskirais atvejais buvo užfiksuoti ir kur kas didesniu atstumu nei numatyta techninių specifikacijų sąlygose esantys imitacinių gaisrų židiniai: VĮ Kaišiadorių miškų urėdijoje dienos metu – už 29 km, VĮ Kretingos miškų urėdijoje nakties metu – už 37 km. Pastebėti nukrypimai nuo techninių reikalavimų lengvai pašalinami ir neturi esminės įtakos sistemos funkcionavimui.

Plačiajai šalies visuomenei itin rūpi rekreacinės ir pažintinės miško galimybės. Kas nuveikta šitoje srityje?
Tai svarbus mūsų veiklos baras. Prieš dešimtmetį, kai urėdijų miškuose tebuvo tik pavieniai rekreaciniai objektai, patvirtinome darbų programą. Iki šiol miškininkai įrengė per 2000 įvairios paskirties rekreacinių objektų, iš jų 235 pritaikyti žmonėms su negalia. Dabar šitos infrastruktūros toliau plėsti nenumatome – nebėra lėšų. Atėjo laikas įrenginių priežiūrai, nes jie paprastai mediniai, laiptai, turėklai genda, tad rūpinsimės palaikyti gerą jų būklę, kad atitiktų saugos reikalavimus, kad žmonės nesusižeistų.
Galima pasidžiaugti tuo, kad šį miškininkų pradėtą darbą sėkmingai perėmė saugomų teritorijų direkcijos, iš dalies ir ES fondų lėšomis sukūrė didelę infrastruktūrą nacionaliniuose, regioniniuose parkuose, labiausiai lankomose vietose. Tikrai gražūs, pažintine prasme gerai ir šiuolaikiškai įrengti informacijos centrai. Taigi visuomenė nepajus sumažėjusio dėmesio jos poreikiams.

Kokie būtų Jūsų linkėjimai miškininkams profesinės šventės – Miškininkų dienos proga?
Pirmiausia – optimizmo. Aktyviai dalyvauti ne tik profesinėje veikloje. Nuo kiekvieno miškininko daug priklauso, kaip elgsis politikai. Kiekvienas Seimo narys turi savo apygardą, susitinka, kalbasi su rinkėjais, ir kuo plačiau miškininkai supažindins politikus su tuo, kas vyksta miškuose, kas yra mūsų darbas, kaip mes ūkininkaujame, tuo lengviau bus rasti kalbą su teisės aktų leidėjais ir spręsti mūsų problemas.
Palinkėčiau sveikatos ir sėkmės visiems profesijos kolegoms, taip pat jų šeimoms.
Sėkmės palinkėčiau ir žurnalui „Miškai“, kasmetinės parodos „Baltijos miškai“ rengėjams. Tai, manau pasisekusi iniciatyva, šiemetinė paroda buvo solidi. Nelyginu su „Elmia Wood“, bet gerai, kad ir pas mus visuomenei bei specialistams pristatomos miškų darbų ir technikos naujienos.

     
« Atgal|Į viršų Informacija atnaujinta: 2013.10.18 11:15