IMŪEPIS

Intelektuali miškų ūkio elektroninių paslaugų informacinė sistema
English Svetainės medis, struktūra

Jūsų naršyklėje yra išjungtas JavaScript palaikymas - norint pasinaudoti visomis svetainės galimybėmis jūs turite įjungti JavaScript palaikymą.
Žąsų medžioklė Lietuvoje prasideda rugsėjo pirmąją ir tęsiasi iki gruodžio 15 d. Vargu ar yra Lietuvoje daug medžiotojų, galinčių pasigirti gausiu šių didelių paukščių laimikiu. Gal tik pajūryje, kai kuriuose Žemaitijos ir pietvakarių Lietuvos rajonuose šauliai specialiai išsiruošia į žąsų medžiokles, nes šiose Lietuvos vietose rudeninio (taip pat ir pavasarinio) traukimo metu daugiausia žąsų apsistoja poilsiui ir pasimaitinimui. Šiaip jau viena kita žąselė tenušaunama atsitiktinai ančių, kurapkų ar zuikių medžioklėse. Medžioklės taisyklės leidžia medžioti tik želmenines ir baltakaktes žąsis. Pavasarinės ir rudeninės migracijų metu jos Lietuvoje gausiausiai ir aptinkamos. Pilkosios žąsys sudaro tik apie 10 proc. visų per Lietuvą praskrendančių žąsų, o su retai migracijų metu į mūsų kraštą užklystančiomis trumpasnapėmis, mažosiomis žąsimis bei paprastosiomis, baltaskruostėmis ir rudakaklėmis berniklėmis medžiotojui susitikti galimybių nedaug. Tačiau baiminamasi, kad ir Lietuvoje gali išplisti Vakarų Europą užkariavusi invazinė rūšis – kanadinė berniklė. Paukščių taku traukia žąsys Turbūt nėra žmogaus kuris, išgirdęs žąsų gagenimą dangaus aukštybėse, neužverstų aukštyn galvos ir nepalydėtų žvilgsniu tvarkingo šių paukščių trikampio, traukiančio ar į šiaurę pavasarį, ar į pietus rudenį. Ir nesvarbu koks bebūtų dangus: ar aptrauktas sunkių lėtai plaukiančių pilkų kamuolinių debesų, ar barstantis krušą bei snaiges, pro debesų properšas blykčiojant saulės spinduliams, ar mėlynas mėlynas nusagstytas voratinklių baltais „parašiutais“ – praskrendančių žąsų gagenimas visada sujaudina žmogaus sielą, pavasarį sukeldamas svajingą nerimą, o rudenį – truputį graudų liūdesį. Netgi žąsų girgsėjimą išgirdus naktį, vis vien žvilgsnis nukrypsta į dangų, nors tada besimato tik žvaigždžių sietynai ir akys veltui ieško didžiųjų paukščių virtinių, traukiančių per dangaus skliautą žvaigždėmis žėruojančiu Paukščių Taku. Žąsys – ypatingas medžioklės trofėjus Vėl ruduo. Vėl danguje žąsų trikampiai. Vėl iš aukštybių sklinda šių paukščių girgsėjimas, toks malonus ir jaudinantis, ypač medžiotojo širdžiai... Tačiau sumedžioti žąsį nelengva – labai jau atsargūs ir budrūs šie dideli paukščiai. Pamenu, kiek prisėlinta ir šliaužta prie laukuose besimaitinančių žąsų paauglystės metais. Kurį laiką tada žąsis buvo leista medžioti ir pavasarinės jų migracijos į šiaurę metu. Tais laikais (prieš pusę amžiaus) Vilkaviškio rajono laukuose pavasarinės migracijos metu žąsų laukuose pailsėti ir maitintis pritūpdavo begalės. Žąsys maitindavosi ne tik žiemkenčių želmenų laukuose, bet ir suartose bulvienose, kur kartu su didžiosiomis antimis lesdavo kolūkiniuose laukuose gausiai nuo bulviakasio pasilikusias, per žiemą sušalusias ir pavasarį praskydusias bulves. Kiek prisimurkdyta purve bešliaužiant prie žąsų arimų vagomis, tačiau paukščiai vis pakildavo neprisileidę per šūvio atstumą. Tada su draugu sugalvojome maskuotis ir tykoti žąsų, apsikasus šiaudais prie laukuose sukrautų šiaudų stirtų, kada ankstyvais rytais jos atskrenda maitintis į vandens balomis nusėtą bulvienos arimą. Į drėgnus šiaudus sulįsdavome vidurnaktį ir laukdavome aušros. Vos brėkštant rytmečiams virtinėmis traukdavo žąsų pulkai, bet paukščiai skrisdavo per aukštai, kad juos būtų įmanoma nušauti. Jeigu kurie paukščių būriai ir leisdavosi maitintis, tai būtinai toli nuo mūsų pasirinktų šiaudų stirtų. Dėl to labai nesikrimtome, nes patirdavome retą malonumą tokiu būdu sutikti ankstyvo pavasario aušras. Ko tik neprisižiūrėdavome... Laukų melioracija Lietuvoje dar buvo tik prasidėjusi ir vyko kažkur toli, tad laukuose visur telkšojo didžiuliai vandens klanai, ankstyvo pavasario rytmečiais užsitraukiantys plonučiu ledo popieriumi. Ištižusių pernykščių bulvių palesti skrisdavo ir skrisdavo didžiųjų ančių pulkeliai, savo klegesiu užstelbdami nuo ryto šaltuko sužvarbusių pempių liūdną klykavimą. Skirtingai nuo žąsų antys leisdavosi visai prie pat šiauduose besislepiančių medžiotojų ir galėjai stebėti, kaip pavasariniais rūbais apsitaisę gaigaliukai vaikosi kukliai apsirėdžiuses anteles - lyg maitintis bulvių „koše“ jiems visai nerūpėtų. Pabaliais savo ilgomis kojomis stripinėdavo griciukai ir raudonkojai tulikai, netoliese nutūpdavo liūdnai klykaudamos didžiosios kuolingos ir daugybė kitų neatpažintų tilvikinių paukščių. Auštant savo varpeliais suskardėdavo devynios galybės dirvinių vieversių... O susibėgę būreliais kartais net po 10-15 žvėrelių vestuves keliantys zuikiai šokdavo savo juokingus šokius, sukdavosi rateliais ar įspūdingai „boksuodavosi“ pakrikę po 2-3 ir striksėdami ant užpakalinių kojų. Kartą čirškaudamas kurapkos gaidukas savo išrinktąją prasivijo tiesiai per mus, kai tyliai gulėjome apsikasę šiaudais iki pat smakrų, nepaisant to, kad šalimais ant šiaudų tysojo paguldyti šautuvai. Tačiau tą pavasarį (o vėliau pavasarinės žąsų medžioklės buvo uždraustos) žąsys suklydo tik kartą. Ir nors tai buvo labai seniai, tas vaizdas niekada neišblės iš mano (tikiuosi ir draugo) atminties. Lengvo rūkelio ir švininės pavasario priešaušrio pilkumos aptrauktame žemame danguje žąsų virtinė išniro tiesiai virš šiaudų stirtos, kur su draugu buvome pasislėpę. Iššovė draugas, o aš tik spoksojau išsprogdinęs akis. Vienas didžiulis paukštis lengvai virptelėjo, akimirką dar stengėsi išsilaikyti rikiuotėje, bet tuoj smuktelėjo žemyn, pasvyravo nuo sparno ant sparno ir įžambia linija nusklendė žemėn. Nukrito. Nusileido į plonu leduku aptrauktą didžiulę balą, telkšojusią arime. Kūnu pramušusi ledą, žąsis taip ir pasiliko plaukti, tarytum gyva, tačiau jos galva buvo bejėgiškai nusvirusi ant ledo plutos. Akimirkai sumišusi žąsų virtinė greitai vėl tvarkingai išsirikiavo ir girgsėdami paukščiai ištirpo pavasarinės aušros pilkume. Ir nenusakomas jausmas užvaldė jaunųjų medžiotojų širdis. Pirmoji žąsis! Nepaisydami balos gylio ir vandens temperatūros, ką tuoj pajutome prisėmę aulinius guminius batus, pribėgome prie nušautos žąsies lyg prie kokio iš dangaus nukritusio stebuklingo daikto. Ji atrodė toks nepasiekiamas dangaus aukštybių ir tundros platybių paukštis, o dabar gulėjo nė nekrustelėdama prie mūsų kojų... Ir, nors per ilgus medžioklių metus teko nušauti ir didelių šernų, ir briedžių, ir elnių, žąsis išliko ypatingu medžioklės trofėjum, visada sukeliančiu širdyje kažkokius prieštaringus jausmus: džiaugsmą, liūdesį ir kažkokį kaltės jausmą. Tačiau tų trofėjų iš dangaus aukštybių per daugelį metų buvo tiek nedaug.. Būna ir jaukių žąselių Tačiau ir žąsys ne visada būna atsargios. Kai prieš ketvirtį amžiaus medžiojau bebrus Stulgių apylinkėse, teko stebėti tikrai neįprastą vaizdą. Ankstyvą spalio rytą, patikrinęs bebrams paspęstus spąstus, grįžau į automobilį, paliktą prie vienos kaimo sodybos. Pažeme draikėsi baltas skystas rūkas, o virš jo tekėjo rudeniškai blyški saulė, dangaus skliautą nutvieksdama rausva pašvaiste. Jau buvau beprieinąs prie šimtametėmis liepomis apaugusios sodybos, kai dėmesį patraukė garsus laukinių žąsų riksmas. Sukdamasis netvarkingu kamuoliu nuo miškelio pusės virš rūko sluoksnio pasirodė žąsų būrys. Kaip vėliau paaiškėjo, iš pamiškėje esančio vandens telkinio jas buvo išbaidęs medžioklės draugas. Žąsys skrido visiškai pažeme, vos vos sparnais nekliudydamos saulės spindulių nutvieksto rūko, ir atrodė neįprastai didelės. Didžiausiai mano nuostabai apie pusantro šimto želmeninių žąsų praskrido visai virš mano galvos, o nuskridusios virš sodybos statmenai pradėjo leistis į mažą kiemo kūdrą. Didžiuliai paukščiai leidosi pro saulės spinduliuose auksu tviskančias liepų šakas, netgi sparnais jas kliudydami. Taip ir likau prasižiojęs iš nuostabos. Ne mažiau nustebę kitame kūdros krante stovėjo sodybos šeimininkai, ankstyvą rudens rytmetį susiruošę doroti prie kūdros augančių runkelių derlių. Prie pat vandens stovėjo ir rupšnojo šalnotą žolę į vežimą pakinkytas arklys. Sodyboje po aukštais medžiais rūko nebuvo, o apie kūdrą baltavo šalnos snaigių nusidabruota žolė. Vienos žąsys nusileidusios į kūdrą čiuožė vandens paviršiumi, o kitos rėkdamos suko ratus virš liepų ir laviruodamos tarp šakų leidosi žemyn. Netrukus visi paukščiai sutūpė į mažą vandens telkinėlį, o jiems iš paskos į vandenį sukdamiesi ore lėtai krito paukščių sparnais nuo šakų nuplėšti geltoni liepų lapai. Žąsų buvo tie daug, kad mažoje kiemo kūdroje jos vos tilpo. Iki tol garsiai rėkę nusileidę vandenin paukščiai nurimo ir tik ištiesę kaklus tyliai tarpusavį apie kažką tarėsi. Ilgai stovėjau it žado netekęs. Stovėjo nustebę ir darbo nepradėdami valstiečiai. Tik arklys abejingai kramsnojo šalnos sustingdytą žolę, visiškai nekreipdamas dėmesio į paukščius. Atsikvošėjau tik tada, kai iš ant pečių užsiversto maišo su sugautu šlapiu bebru šalto vandens srovelės, permerkę rūbus, pradėjo tekėti nugara ir toliau žemyn iki pat batų. Labai nesinorėjo baidyti neįprastai jaukių paukščių, bet reikėjo toliau, nes ir sutartas susitikimo laikas su medžioklės draugu nenumaldomai artėjo. Kai priėjau prie pat žąsų pilnos kūdros kranto, paukščiai iš pradžių susispietė prie priešingo kranto, glaudžiai spausdamiesi vienas prie kito, o po to garsiai rėkdami pradėjo statmenai kilti į viršų, daužydami sparnais liepų šakas. Nuo kylančių didelių paukščių suraibuliavo, susidrumstė seklus kūdros vanduo. Garsiai rėkdamos žąsys kurį laiką suko ratus virš sodybos medžių, bet greitai pradėjo rikiuotis į taisyklingą trikampį. Paukščių būryje skardėjo kažkokios vedlių komandos, aiškiai išsiskiriančios iš bendro netvarkingo klegesio, ir žąsys, paklusdamos joms, tarsi kareiviai greitai išsirikiavo, šovė aukštyn į dangaus mėlynę ir melodingai girsėdamos sparčiai nutolo, išnykdamos už miško eglių viršūnių.

PAUKŠČIŲ TAKU TRAUKIA ŽĄSYS

Autorius: Vytautas Ribikauskas
Urėdija: Dubravos eksperimentinė mokomoji miškų urėdija
Pareigos: Ryšiams su visuomene specialistas
Rugpjūtis. Praeityje liko liepos karščiai, nors ir paskutinysis vasaros mėnuo dar nepašykšti karštų dienelių. Aptilo paukščių giesmininkų trelės, bet kai kurie ruošdamiesi perėti antrą ar netgi trečią jauniklių vadą dar vis pagieda. Atkaklūs piliečiai miškuose dar vis randa vieną kitą prisirpusią uogą ar džiaugiasi prasidėjusiu grybavimo sezonu. Tad miškuose žmonių, ko gero, daugiau nei žvėrių, o pastariesiems tenka sprukti į dar užsilikusius nenukirstų javų, kukurūzų plotus ar slėptis pelkių sąvašynuose. Rugpjūtį yra kas veikti ir medžiotojams. Elniams patinka seni miškai Stirnos jau baigia švęsti vestuves, bet rujai ruošiasi miškų didikai taurieji elniai ir briedžiai. Mėnesio viduryje prasideda medžiotojų pamėgtos tauriųjų elnių patinų bei ančių medžioklės. Buvo kažkada gausu elnių ir Pakaunės Dubravos girioje: ir dėmėtųjų, ir tauriųjų... Tačiau nepriklausomybės metais Dubravos urėdijoje, kaip ir visoje Lietuvoje,suintensyvėjo miškų kirtimas, nes buvo daug prisikaupę brandžių medynų. Dubravos girią taip pat siaubė vėtros, niokojo kinivarpos. Žinoma, kirtavietėse suvešėjo gražūs jaunuolynai, tačiau elniams labiau patinka brandesni, seni miškai. Be to pamiškėse neliko bekraščių kolūkinių javų ir kukurūzų plotų, kur kanopiniai žvėrys rasdavo saugų prieglobstį nuo gausių Pakaunės girios lankytojų. O ir sočiai bei skaniai paėsti elniai mėgsta. Piktžolynuose jiems nėra ko veikti... Taigi, iš šimtinės elnių (kartu sudėjus tauriuosius ir dėmėtuosius) Dubravos girioje šiuo metu beliko klajojantys 5-7 taurieji žvėrys. Apie jų medžiokles beliko tik prisiminimai... Raguotasis "Don Kichotas". Aptikau, kad miško pievoje, kurią buvau pavadinęs „rūkų pieva“, nes joje rudeniop beveik kasnakt iškildavo rūkas, lankėsi šakotaragis elnias. Pievoje elnias buvo ragais aptrynęs, išlaužęs karklų krūmus, jaunis berželius, iškapstęs žemę kanopomis. Įtariau, kad raguotasis ir dienos metu guli kažkur netoli pievos, tad, nenorėdamas žvėries išbaidyti, bokštelio neįsiruošiau, o įsitaisiau ant pievos viduryje sustumtų kelmų aukšto volo, apaugusio dilgėlėmis, viršaus. Mėnulio pilnaties vakaras vėsus ir skaidrus. Netgi rūkų pievoje jokios miglelės. Mėnulio diskui dar neišsiritus virš aukšto juodalksnyno, pro pat kelmų volą stambi šernė prasivedė šešis ūgtelėjusius šiųmečius paršelius ir tris antramečius šerniokus. Tačiau mano tikslas sulaukti tauriojo žvėries, tad šernų šeimyna sėkmingai nukeliavo maitintis į pamiškės ražienas. Kol iš pievos žvalgydamasis pro žiūronus išlydėjau šernus, mėnulis pakibo virš tamsios juodalksnyno sienos, pievą nutvieksdamas sidabrine šviesa. Nuolatos žmonių trikdomi Pakaunės girios kanopiniai žvėrys savo aktyvų gyvenimą anksti vakare nepradeda. Tik, kai pašviesėjęs mėnulio rutulys jau buvo gerokai pakilęs virš juodalksnių viršūnių, tame pievos gale, kur į eglynėlį nuniro šernų vorelė, nuskardėjo nuaidėjo šakotaragio maurojimas. Sunku aprašyti tą jausmą, kai po ilgo laukimo mėnulio fantastiškai apšviestame miške išgirsti galingą stambaus žvėries riaumojimą. Per nugarą nubėga skruzdėlyčių tuntas, o gerai pažįstamas, plentais ir tankiu kelių tinklu išraižytas priemiestinis miškas tą gūdų vidurnaktį staiga virsta kažkokia paslaptinga, tarsi iš pasakų karalijos atsiradusia sengire su savo fantastiniais žvėrimis. Ir pasijunti tokią akimirką besąs menkutis vabalėlis, tarsi ne laiku ir ne vietoje atsidūręs gamtos šventovėje su savo apgailėtina „muškieta“. Po keleto suriaumojimų į sidabrinėje mėnulio šviesoje skendinčią pievą ant masyvaus sprando didingai iškėlęs didžiuliais ragais padabintą galvą išžingsniavo elnias. Iš pradžių žvėris ėjo tiesiai į mane (iš susijaudinimo net virpėti pradėjo visas medžiotojo kūnas), o tada sustojo. „Karabinieriams“ būtų pats šūvis: mane ir gražuolį raguotį teskyrė gal 120-150 metrų pievos ruožas. Tačiau nesigailėjau, kad nelaikau rankose graištvavamzdžio šautuvo. Jei bus man skirtas, elnias prieis ir arčiau. O juk tos akimirkos, kai taip geidžiamas laimikis sukiojasi visiškai netoli, o tu dar vis negali jo šūviu pasiekti, ir yra pačios vertingiausios medžioklės eigoje, kai išgyveni žodžiais nenusakomą jaudulį ir negali numalšinti širdies virpulio pamažu apimančio visą kūną. Niekais taptų tykojimo medžioklės, jei galėtum nudėti žvėrį vos tik jį pamatęs. Tačiau tą kartą tai kaip tik ir negrėsė... Kiek pastoviniavęs, pakapstęs pievą kanopomis ir pamaurojęs elnias nužingsniavo į pievos pakraštį, kur nušienautame plotelyje riogsojo žaiginys. Jau seniai buvo šienauta, tačiau vienišas žaiginys stovėjo paliktas pievoje. Jeigu žaiginys nebūtų buvęs beviltiškai sutrūnijęs, laukti žvėries būčiau įsitaisęs ant jo... Spėliojau, kas sudomino žvėrį: gal iš tos pusės prie pievos artinosi patelės, o gal kitas konkuruojantis patinas. Tačiau paaiškėjo, kad raguotį domino pats žaiginys. Artėdamas prie jo elnias pradėjo bėgti risčia, o netrukus tyloje garsiai sutratėjo supoškėjo, kai savo galingais ragais žvėris pradėjo talžyti niekuo dėtas žaiginio kartis. Tuo laikotarpiu girion jau susirinkdavo per mažai galiūnų šakotaragių, kad į vieno maurojimą atsilieptų kiti ir žvėrys galėtų susibėgę pasigalynėti garbingose dvikovose. Susikaupusią energiją teko išlieti ant žaiginio karčių. O gal šiam girios riteriui, kaip M. Servanteso Don Kichotui su vėjo malūnais, vietoj žaiginio pasivaideno lygiavertis priešininkas, tad puolė jį, norėdamas laimėti kovą ir gražuolių elnių patelių palankumą. O žaiginys daug ir nesipriešino: papuvusios eglinės kartelės nuo galingų ragų smūgių lūžinėjo kaip degtukai ir gabalais lakstė į šonus, kai kurios iškildamos aukštai į viršų. Nerizikavau prie elnio, kad ir labai užsiėmusio dvikova su žaiginiu, prisėlinti šūvio atstumu – labai jau ryškiai mėnulio apšviesta buvo pieva. Nusprendžiau kitą dieną netoli elnio sudoroto žaiginio įsiruošti tykojimui bokštelį. O įsiaudrinęs šakotaragis žaiginį talžė apie dešimt minučių, kol visos kartys buvo išnarstytos, sulaužytos ir išsvaidytos po pievą. Visą tą donkichotišką turnyrą aiškioje mėnulio šviesoje stebėjau per žiūronus ir negalėjau atsigrožėti raumeningu miško karaliaus kūnu, grakščiais judesiais, pasipūtėliška riterio laikysena ir galinga ragų karūna su gražiomis trišakėmis taurėmis. Vis dėlto, gerai apžiūrėjęs žvėrį, nusprendžiau, kad šauti selekcinėje medžioklėje jis yra tinkamas. Kai pasidavęs emocijoms, būdamas pusiau realybėje, pusiau pasakoje tokioje fantastiškoje dėl ryškios mėnulio šviesos aplinkoje, vertini žvėrį, jis visada atrodo daug gražesnis, galingesnis, tobulesnis nei yra iš tikrųjų. Galutinai susidorojęs su žaiginiu, elnias oriai nužingsniavo į juodalksnių jaunuolyną, kur, mano manymu, šnarėjo elnių patelės. Namo lėkiau mintyse įsivaizduodamas, kaip viskas klostysis kitą vakarą, kai sėdėsiu įruoštame bokštelyje. Tačiau šakotaragis pievoje nesirodė nei antrą, nei trečią, ketvirtą naktį... Stambių subrendusių elnių patinų girioje jau buvo mažai, o tinkamų jiems šėlti vietų daug... Po to Dubravos girioje taip daugiau ir nesumedžiojome tauriojo žvėries su trofėjiniais ragais. Manasis "Don Kichotas" buvo ir paskutinis mohikanas... Dabar per elnių vestuves į Dubravos girią retai kada beužklysta stambesniais ragais pasipuošęs elnias ir nebegirdėti daugiau Pakaunės girioje tauriųjų žvėrių maurojimo. Tikėkimės, kad ne amžinai... Sugrįš dar taurieji žvėrys į gražiąją girią prie Kauno marių... 

RAGUOTASIS DON KICHOTAS

Autorius: Vytautas Ribikauskas
Urėdija: Dubravos eksperimentinė mokomoji miškų urėdija
Pareigos: Ryšiams su visuomene specialistas
Nors lapės medžiojamos ištisus metus, jų kailiai geriausi žiemos mėnesiais. Ilgauodegės medžiojamos įvairiais medžioklės būdais, tačiau pačios įdomiausios lapių medžioklės sėlinant prie peliaujančių arba viliojant mėgdžiojant pelių cypimą ar sužeisto zuikio klyksmą. Nors medžioklės reikmenų parduotuvėse galima nusipirkti įvairių vilbynių, skirtų lapių viliojimui, tačiau rudakailes galima prisišaukti ir lūpomis pamėgdžiojant pelių cypimą. Kai kuriomis dienomis, esant ypatingoms klimatinėms sąlygoms, tai padaryti itin lengva. Būna dienų it pasakoje... Medžioklėje būna dienų, kai prarandi realybės jausmą, atsiduri tarsi sapne, tarsi pasakoje, kai tave supa fantastinis pasaulis, o laukiniai gyvūnai elgiasi taip, tarsi būtum jų gentainis, o ne medžiotojas... Su draugu Viktoru ruošėmės bebrus gaudyti Jonavos rajone, Širvintos upėje. Vieną gruodžio popietę nuvažiavome medžioklę suderinti su Jonavos rajono aplinkos apsaugos inspektoriumi, o kartu nusprendėme iki sutemų apsižvalgyti ir medžioklės plotuose. Atvažiavus į Upninkus pradėjo snigti didžiulėmis puriomis snaigėmis. Nežiūrint subjurusio oro, automobilį palikę prie Šventosios, patraukėme paupiu link Šventosios-Širvintos upių santakos, o po to aukštyn pagal Širvintą. Snaigės buvo tokios didelės ir sukdamosi leidosi taip pamažu, kad ore jų buvo tiršta ir į tolį galėjai įžvelgti ne toliau kaip porą šimtų metrų. Esant tokiam orui, žmogų užvaldo kažkokia ypatinga nuotaika, kaip, beje, ir per tirštą rūką. Net ir gerai pažįstami aplinkos vaizdai įgauna kažkokius fantastinius kontūrus ir jautiesi tartum būtum iš tikrųjų persikėlęs į pasaką. Žvėrys tokiam ore taip pat elgiasi keistai, praranda atsargumą. Eidami Širvintos slėniu iš už 150-200 metrų priekyje upės šlaite augančio pušynėlio pastebėjome išbindzinusią lapę. Žvėrelis pamažu risnojo šviežiai apsnigtu lauku, kartkartėmis stabtelėdamas ar grakščiai šokinėdamas į viršų, bandant nustverti kokį pelėną. Nusprendėme lapę pabandyti prisivilioti arčiau. Ant paupio keliuko sustojome visiškai nesislėpdami, tik surėmėme nugaras, kad mažiau sušlaptume nuo drėgno sniego. Slėptis ir nereikėjo, nes šlapias sniegas tuoj aplipino mus nuo kojų iki galvų, paversdamas tarsi sniego seniais, sunkiai pastebimais baltoje aplinkoje. Pamėgdžiodamas pelę supypsėjau lūpomis. Netgi būdama toliau nei už šimto žingsnių, rudoji sureagavo iš karto: stabtelėjo, įsiklausė, po to pabėgėjo kiek link mūsų ir vėl sustojo. Tada sucypsėjo draugas. To ir pakako: be jokios žvalgybos lapė gana sparčia risčia patraukė tiesiai į mus, stovinčius atviroje vietoje ir kikenančius, kad pavyko apgauti gudruolę. Lapė prie mūsų pribėgo per 20 žingsnių ir sustojo. Kažkas jai vis dėl to pasirodė įtartina. Menkas vėjelis dvelkė nuo žvėrelio pusės, didžiules snaiges lipindamas mums ant akių, tačiau stengėmės net nemirksėti. Kad patikrintų kilusį įtarimą, lapė pradėjo apeidinėti mus iš pavėjinės pusės. Supratę, jog ilgauodegė mus demaskuos, juokdamiesi šokome link žvėrelio, norėdami jį išgąsdinti. Na ir skuodė išgąsdinta apsižioplinusi ilgauodegė - net prie žemės prigulusi. Stabtelėjo ir atsigręžė pasižiūrėti į ją išgąsdinančius medžiotojus tik prie pat pušynėlio, prieš išnykdama mums iš akių medelių tankmėje. O mes, šaipydamiesi iš apsikvailinusios lapės, nusileidome prie pat upelio tėkmės, kad pratęstume savo žvalgybą ir apžiūrėtume didžiųjų graužikų bebrų veiklos pėdsakus. Tamsi upės tėkmė buvo įrėminta baltomis nuo šviežiai iškritusio sniego abiejuose krantuose besidriekiančiomis ledo juostomis. Vos paėjėjus keliolika žingsnių pagal Širvintą, iš vandens išniro pasipūtusi ondatra, tarsi oro pripūsta maža pagalvėlė. Lengvu šuoliuku žvėrelis užšoko ant puriu sniegu padengto ledo priešingoje nuo mūsų upės pusėje ir pradėjo praustis, priekinėmis kojytėmis kedenti ir taip papurusį kailį. Paėję kiek tolėliau, priešingame upės krante tupinčias ant ledo juostos pamatėme dar dvi ondatras. Nors upelis siauras – apie 6-7 m, į mūsų pasirodymą žvėreliai visiškai nekreipė dėmesio. Visai sutrikome, kai už keleto žingsnių nuo ondatrų pamatėme pagal baltą priešingo upės kranto ledo juostą plaukiančią kanadinę audinę. Kiek paplaukęs žvėrelis grakščiai stryktelėjo ant ledo ir mažais šuoliukais, giliai klimpdamas į purų sniegą, nušuoliavo pasroviui, priversdamas vandenin pliumptelėti ondatras. Tolėliau dar viena audinė nušoko į vandenį nuo mūsų pusės kranto ir, parplaukusi skersai upelio, iššokusi ant ledo, atsitūpė sniege. Sniegas buvo toks baltas, o audinės tamsiai rudos, tad žvėrelius galėjome gerai apžiūrėti, o ir buvo jos nuo mūsų tik 6-10 m atstume. Pasijutome tarsi atsidūrę baltojoje pasakoje. Aplinkui balta, balta. Ore sukosi baltos didžiulės snaigės, užpildydamos visą erdvę. Balta žemė, balti nuo prie šakų ir kamienų prilipusio šlapio sniego medžiai, netgi ploniausi žolių stiebeliai styrojo baltučiai palinkę nuo juos aplipusių snaigių svorio. Tik upės srovė baltoje aplinkoje driekėsi melsvai švininiu kaspinu. Į upę krentančios snaigės tirpo vandenyje – atrodė tarytum skendo. Tokioje beribėje baltumoje žvėreliai į mus nekreipė jokio dėmesio. Dėl pelės nebaisi ir šalta upės srovė Už kurio laiko priešingame upės krante pamatėme dar vieną lapę. Šlapias sniegas drėbė jau gerą pusvalandį, tad ši ilgauodegė nebuvo tokia raudona, papurusiu kailiu, kaip pirmoji, o kažkokia pilka, sušlapusi. Žvėrelis mūsų nematė nors buvo netoli, tik per upės plotį. Pritūpėme už retų pakrantės žolių kuokšto ir vėl pabandėme rudąją prisivilioti pamėgdžiojant pelės cypimą. Išgirdusi cyptelėjimą lapė iš netikėtumo net pašoko į viršų. Pamaniau, kad ji išsigando ir spruks šalin. Tačiau rudoji priešingu upės krantu ėmė risnoti link mūsų. Atbėgusi tiesiai prieš mus, ilgauodegė sustojo. Labai, trumpai, kad žvėrelis nepajustų apgaulės (tarp lapės ir mūsų buvo ne daugiau kaip 10 žingsnių) lūpomis cyptelėjo draugas ir didžiausiam mūsų nustebimui lapė ryžosi šturmuoti upės srovę. Širvinta toje vietoje buvo visai negili, tad iš vandens kyšojo apsnigtų akmenų „pakaušiai“. Daugiau kaip iki pusės upės pločio lapė sėkmingai nusigavo šokinėdama nuo akmens ant akmens. Ant paskutiniojo nedidelio akmens ji sustojo, nes iki kranto dar buvo likę pora metrų, o akmenų daugiau nebuvo, nes upė prie mūsų kranto buvo gana gili. Vos laikėmės nesuprunkštę iš juoko stebėdami, kaip juokingai ant mažo akmenėlio sustačiusi visų keturių kojų pėdas į vieną vietą linguoja lapė. Žvėrelis buvo statmenai aukštyn iškėlęs savo ilgą uodegą, į priekį ištempęs kaklą ir lingavo pirmyn ir atgal vis ketindamas šokti ir vis susilaikydamas. Kurį laiką taip pasvyravusi rudoji vis tik ryžosi šokti į krantą. Kranto ji žinoma nepasiekė, nes nuo mažo akmens jai buvo nepatogu atsispirti, tad pūkštelėjo į vandenį ir visa sušlapusi išsikapstė krantan. Šlapia rudoji atrodė tikrai apgailėtinai: sušlapus kailiniams ji tapo plona tarsi nuplikusi, tik styrojo kažkaip neproporcingai didelėmis tapusios jos ausys. Lapė krantan iššoko tiesiai mums į glėbius. Galėjome stverti ją rankomis – būtume pasiekę. Tačiau sveikos lapės stverti plikomis rankomis nesiryžome, tad nelaukdami, kol žvėris aptaškys, sumanęs išsipurtyti vandenį iš savo kailio, staigiai pašokome iš už žolių priedangos. Iš netikėtumo lapė pusiau atbula vėl šoko į upę ir nežiūrėdama jokių akmenų, kur gilu plaukdama, o kur seklu šokinėdama, kojomis atsispiriant į dugną, ir taškydama vandens purslus, greitai pasiekė kitą upės krantą ir pradingo pakrantės krūmų sąžalyne. Aptikome ir bebrų veiklos pėdsakų. Atrodė, kad prie Širvintos yra tikra laukinių žvėrelių karalystė. Ir visi žvėreliai visiškai nebijojo žmonių. Vis dėl to tokie vaizdai, vėliau gaudant bebrus prie Širvintos, daugiau niekada nepasikartojo. Paprasčiausiai trumpam buvome užklydę į baltąją žiemos pasaką. Ir gerai, kad neturėjome šautuvų – ta pasaka būtų pasibaigusi šūviais į pirmąją raudonkailę lapę...

BALTOJI PASAKA

Autorius: Vytautas Ribikauskas
Urėdija: Dubravos eksperimentinė mokomoji miškų urėdija
Pareigos: Ryšiams su visuomene specialistas
Tada Dubravos girioje dar medžiojome ir tauriuosius elnius, ir briedžius. Medžiojome juos daugiausia eksportui. Nors ir priemiestinėje girioje briedžių buvo gausu ir jie gerokai nuniokodavo miško želdinius ir jaunuolynus. Kasmet sumedžiodavome 10-12 girių karalių ir dar daugiau jų pasilikdavome. Tada niekam iš valdžios nerūpėjo miškams ir kolūkinėms žemės ūkio kultūroms žvėrių daroma žala. Visi valdžios vyrai buvo aršūs medžiotojai, turėjo savo atskirus medžioklės plotus ir rūpinosi, kad žvėrių būtų gausu. Spalis. Dangaus aukštybėse klykaujančių gervių ir girgsinčių žąsų trikampiai, migruojančių ančių būriai bei graudokas dirvinių sėjikų švilpesys rudens arimuose. Migloti vakarai ir šalnoti rytmečiai... Tą spalio pavakarę žvėrių patykoti išsiskirstėme po miško pievas (Dabar tos pievos visos apsodintos mišku. Gerokai persistengta žūt būt norint didinti Lietuvos miškingumą. O kokia giria be natūralių pievų ir pievokšnių...). Aš patraukiau į savo pamėgtą „rūkų pievą“, taip mano pavadintą dėl to, kad rudeniop beveik kas naktį joje pakildavo rūkas. Miškininkai, kaip ir visi normalūs piliečiai, jau bandė pragyventi iš atlyginimų ir pamažu atsikratė pagalbinio individualaus žemės ūkio, tad pieva buvo šienaujama tik mažame kampe, o likusiame plote vešėjo įvairiausi aukšti žolynai, kerojo savaiminiai berželiai bei karklų krūmai. Ant grioviu paversto Vyčiaus upelio kranto nušienautame pievos kampe riogsojo apipuvusių žaiginių stirta. Žaiginių stirtą sutvirtinau elnio – donkichoto išnarstyto žaiginio kartimis, ant viršaus prikaliau porą lentgalių ir įsiruošiau gana patogų, tiesa, kiek žemoką tykojimo bokštelį. Buvau pastebėjęs, kad pievoje kryžiuojasi gan intensyviai mindomi įvairių žvėrių takai. Skersai ir išilgai pievos buvo praminti šernų takai. Mėgo čia pasisukioti ir elniai, o per rują kasmet šios pievos aplinkoje su savo haremu įsitaisydavo šakotaragis taurusis elnias. Dažnai pievoje ganydavosi stirnos, o retkarčiais beskabydamas aukštą žolę ar karklų viršūnes pramaknodavo ir vienas kitas girių karalius – briedis. Apie pievą sukiojosi ir smulkūs žvėreliai: sustumtų kelmų vole vaikus vedė mangutai, rudeniop pievoje nuolatos peliavo lapės, upelyje plaukiojo ondatros ir bebrai, retkarčiais praplaukdavo net ūdra. Tačiau ši miško pieva turėjo ir vieną didelį trūkumą: vakarais nesvarbu koks oras bebūtų čia dažniausiai pakildavo rūkas. Todėl pievą ir buvau pavadinęs rūkų pieva. Tad ir tą vakarą, dar nepradėjus temti, virš pievos pradėjo kilti baltas it pienas rūkas. Pradėjo kilti jis tolimiausiame nenušienautos pievos gale nuo upelio pusės ir pažeme šliaužė tolyn skleisdamasis visame plote. Kurį laiką vėjelis rūką iš pievos išstumdavo, bet, jam nurimus, greitai visa pieva pavirto rūko ežeru. Iš pažeme nusidriekusio rūko sluoksnio tarsi iš vandens styrojo tik aukštų žolių, berželių bei krūmų viršūnės. Ir tada jaunų berželių guote pievos pakraštyje gal už kokių pusantro šimto žingsnių nuo mano bokštelio iš rūko išniro trejetas elnių. Apžiūrėjau žvėris per žiūronus. Buvo tai dvi suaugusios tauriųjų elnių patelės ir vienas gerokai ūgtelėjęs jauniklis. Aukštai iškėlę galvas ir kraipydami į šonus didelėmis ausimis elniai patraukė tolyn į pievą. Žvėrys tarytum plaukė – virš rūko sluoksnio matėsi tik jų nugaros ir ant ilgų kaklų iškeltos galvos. Staiga elnės sunerimo, sustojo, o ausų „lokatorius“ atstatė į priekį, į tą pusę, kur už upelio dunksojo brandus juodalksnynas. Supratau, kad žvėrys kažką pajuto. Tik jauniklis elniukas nerūpestingai bėginėjo aplink suaugusias elnes retkarčiais palenkdamas galvą, matyt, norėdamas nusiskinti kokį žolės lapelį, ir tada visiškai panirdamas rūko vilnyse. Po akimirkos ir aš išgirdau traškesį juodalksnyne. Kadangi elniai mano lygiavamzdžiu buvo nepasiekiami, nieko kito neliko, kaip tik stebėti aplinką. Meldžiau, kad taip greitai nekiltų rūkas, kad galėčiau pamatyti kas į pievą išlapnos iš juodalksnyno. Laimei žvėrys iš miško į pievą žengė sparčiai be jokios žvalgybos iš ko buvo galima spėti, kad artinasi ne šernai. Ir tikrai, tik keletą kartų sutraškėjus lūžtančiom sausom šakom po stambių žvėrių kojomis, pasigirdo garsus šlumštelėjimas žvėrims šokant per griovį ir pievos pakraštyje gal 50-70 žingsnių nuo manęs rūko ežero paviršiuje pasimatė juodos trijų briedžių nugaros. Priekyje iškėlusi galvą su priekin atsuktomis ausimis rūke „plaukė“ stambi briedė, už jos vos iš rūko bangų tesimatė jau ūgtelėjusio briedžiuko siauras nugaros ruoželis, o paskutinis rūke lapatojo didžiulis patinas su menkais vienšakiais karviškais ragais ant didelės galvos. Briedžiams išžirgliojant į pievą elniai pradėjo neramiai sukinėtis ir trauktis atgal. Vieni žvėrys lėtai, it sulėtintame filme „plaukė“ rūko vilnimis į pievą, o kiti taip pat „yrėsi“ iš jos. Vaizdas kerintis, nepakartojamas. Rūkas aplinkai teikė kažkokį mistinį atspalvį, ir viskas aplinkui atrodė tarsi pasakoje. Atstumas iki girių karalių buvo pakenčiamas, tad mečiau šalin žiūronus ir griebiausi šautuvo. Spalis – toks ypatingas metų laikas, kai medžioti galima visus kanopinius žvėris, o eksporto planus reikėjo vykdyti... Virš rūko ežero nuskardėjo šūvis, dusliu aidu atsikartojęs už pievos migloje skendinčiame beržynėlyje. Po šūvio karviaragis galiūnas pasiyrė rūke dar keletą žingsnių priekin ir pradėjo lėtai grimzti rūko bangose. Tuo tarpu rūkas pakilo vos ne iki medžių viršūnių, visą aplinkui paslėpdamas baltose vilnyse sumišusiose su užslinkusios nakties tamsa. Iš savo žaiginių bokštelio „nuniręs“ į rūko ežero dugną vargais negalais susiradau vos už 100 žingsnių be gyvybės ženklų pievoje tysantį nukautą žvėrį. Ragai girių karaliaus buvo neįtikėtinai prasti: plonučiai, vienas ragas trumpas, iš pradžių augęs žemyn link akies, o po to užsirietęs į viršų, o antras kiek ilgesnis styrojo atsuktas į priekį. Rūko nakties pasaka baigėsi – teko šauktis pagalbininkų ir kažkokiu būdu stambų žvėrį „išplukdyti“ iki kelio... Briedžius vėl reikia medžioti Tai buvo paskutinis mano sumedžiotas briedis. Sumedžiojau jų ne taip daug ir ne visai mažai, daugiausia patelių. O keleto sumedžiotų patinų ragai buvo ne ką geresni už paskutiniojo. Mažai gražuolių mentėtaragių užklysdavo į Pakaunės girią. Iš nemažo girioje sumedžiotų briedžių būrio gal tik pora trofėjų tebuvo verti kokio tai aukštesnio įvertinimo. Jeigu ankščiau po gana intensyvios briedžių medžioklės sezono metu Dubravos girioje pavasariais neretai dar tekdavo aptikti miško pievose prieš saulę besišildančių briedžių bandas iš 10-15 galvų, tai dabar šių žvėrių, čia gyvena tik 5-8. Ir maža vilties, kad dar kada nors man teks nukreipti šautuvą į girios karalių... Tačiau miškininkams atsirado galimybė sėkmingai miško kirtavietėse auginti gražius pušies jaunuolynus. O briedžius ir vėl reikia pradėti medžioti. Juk,ar reikia laukti , kol girių karaliai vėl nusiaubs miško jaunuolynus? Mokslininkų yra nustatytos leistinos kanopinių žvėrių gausumo normos Lietuvos miškuose. Jų ir reikėtų laikytis, kad ir žvėrių populiacijos klestėtų ir gražūs miškai ateities kartoms galėtų išaugti. O Dubravos priemiestinėje girioje, kur gausu miško mokslo ir mokymo, miško selekcinės sėklininkystės objektų, bandomųjų želdinių, kur per girią einančiais keliais vyksta labai intensyvus automobilių eismas, ko pasekoje neatsargūs girių karaliai sukelia nemažai autoavarijų, galėtų gyventi 5-6 briedžiai. Girionių medžiotojų klubas, vadovaudamasis medžioklėtvarkos projektu, girioje prie Kauno marių vysto stirnų ūkį. Tačiau nei miškininkai, nei medžiotojai tikrai neketina girią palikti be jos karalių...

RŪKE NUSKENDO PASKUTINIS MANO BRIEDIS

Autorius: Vytautas Ribikauskas
Urėdija: Dubravos eksperimentinė mokomoji miškų urėdija
Pareigos: Ryšiams su visuomene specialistas
Pagaliau pasitraukė ilgai užsibuvusi žiema. Drenažo vamzdžiais,grioviais,upeliais bei upėmis į jūras marias nugarmėjo polaidžio vandenys. Sprogsta medžių ir krūmų pumpurai, iš žemės kalasi švelnūs žali žolių daigeliai, pražydo pirmieji pavasariniai žiedai. Ko gero nieko nenutuokdami apie žmonių sugalvotas paukščių gripo pandemijas, į savo gimtąsias vietas grįžta sparnuotieji keliauninkai. O sugrįžę vis pačiulbėdami skuba taisyti senus ar krauti naujus lizdus, dėti kiaušinius, perėti, maitinti jauniklius. Anksčiau ar vėliau, priklausomai nuo pavasario eigos,bet dažniausiai dar balandį, kiek ankstėliau už garsiąsias mūsų karklynų giesmininkes lakštingalas į upių deltų karklynus, paežerių pelkėtus pakraščius sugrįžta ir lakštingalų sesės-paslaptingi retai Lietuvoje besutinkami giesmininkai mėlyngurklės. Kai prieš 60 metų , mūsų šeimai rankiniu būdu gaminantis durpes kurui Vilkaviškio rajono Simanėliškių durpyne, su pora arklių sukdamasis didžiuliame juodos durpės masės „blyne“(tokia durpių gamybos technologija, kai kastuvais sukastą durpių masės krūvą, trypiant arkliais ir laistant vandeniu, reikia paversti tirštos grietinės konsistencijos vienalyte tyre), pamačiau visai prie pat manęs nutupiantį mažą karkliažvirblio dydžio paukštelį su ryškiai mėlyna dėme pagurklyje, žado netekau. Gana kuklių spalvų paukštelis pilka nugara ir ruda uodega turėjo ryškiai mėlyną šilku blizgantį pagurklį, juodu dryželiu atskirtą nuo rudos krūtinės, su balta dėmele viduryje-sakytum paukšteliui smeigtuku su balta galvute buvo prisegtas rugiagėlės žiedas. Man užsižiopsojus į paukštį, akimirkai likę be priežiūros, besiverždami kuo greičiau išbristi iš durpių klampynės arkliai, stumdydamiesi ir griuvinėdami, vos manęs nesumaigė į juodą „tešlą“, nes greitai atšokti į šoną trukdė durpių košėje užsiurbtos kojos. O tarsi iš pasakos nusileidęs paukštelis, grakščiai kilnodamas rudą uodegą, dideliais šuoliais striksėjo dar nepraskydusios durpių krūvos pakraščiais ir kraipydamas galvutę dairėsi grobio. Suradęs durpės skiedinyje užklimpusį kažkokį vorą , kaipmat jį sudorojo ir toliau nustriksėjo tiesiai arkliams po kojų. Iš prof. T. Ivanausko knygų jau žinojau, kad šis nuostabus paukštelis vadinamas mėlyngurkle. Profesorius rašė, jog tai retas Lietuvoje giesmininkas, kad stebėtas tik Nemuno deltoje ir prie Žuvinto ežero, o man tais laikais šios vietovės atrodė tokios tolimos ir paslaptingos... Ir staiga šis mažasis gamtos stebuklas čia, mano tėviškėje. Nuo tada man tarsi atsivėrė akys. Ėmiau vis daugiau gilintis į prof. T. Ivanausko knygas, ir tų „stebuklų“ tėviškės durpyne, aplinkinėse pelkutėse bei laukuose vis gausėjo. Tie retieji gyvūnai ne visada būna tokie reti : paprasčiausiai ne visada būna kam juos atrasti... Mėlyngurkles apie 100 ha plotą užimančiame durpyne vėliau matydavau nuolatos. Išmokau jas atskirti pagal giesmę, beje, gana malonią, jungiančią savyje įvairių kitų giesmininkų paukščių balsus, netgi garsiosios giminaitės-lakštingalos trelių nuotrupas. Čiulba tik mėlyngurklių patinėliai, kaip ir lakštingalos, daugiausia vakarais ar ankstyvais rytmečiais. Atsitūpę karklų viršūnėse, nuolatos čiulbėdami jie pakyla į orą ir, nenutraukdami giesmelės, vėl įstriža linija leidžiasi į savo pasirinktas viršūnes, statmenai į viršų užlenkę uodegas. Mėlyngurklės-didelės slapukės: kaip ir lakštinglos, jos gyvena pusiau naktinį gyvenimą tankių karklynų, sumišusių su nendrynais, švendrynais ir kita pelkių augalija, paunksmėje. Lengviausia jas būdavo sutikti kaip tik kasant durpes, kai, palikę vešlius durpyno sąžalynus, šie paukščiai išskrisdavo į atviras vietas ieškoti maisto ant patiestų džiovinimui durpių masės „lysvių“ar strikčiodavo, gaudydamos įvairius vabzdžius, ant jau pradžiūvusių durpinių „plytų“krūvelių. Vėliau tokia durpių gaminimo kurui technologija sunyko. Durpynas apaugo tankiais karklų, ievų, šaltekšnių, putinų krūmais bei beržų, juodalksnių,drebulių, gluosnių medžiais. Aikštelėse tarp krūmų ir medžių suvešėjo nepralendami lipikų perpinti avietynai,o šlapiose vietose mūro siena stojo nendrynai. Mėlyngurkles surasti tose „džiunglėse“ tapo nepaprastai sunku. Nebežinau, ar gyvena šie paslaptingi paukščiukai su rugiagėlių žiedais pagurkliuose (beje, tokie puošnūs tik mėlyngurklių patinėliai) tėviškės durpyne dabar. Jau gal 40 metų, kai tėvų sodybos vietoje nė plytgalio nerasi... Vis rečiau bepavyksta užklysti į gimtąsias vietas, o valandai kitai užsukęs, nesurasi slapukų paukščių iš pasakų karalijos. Durpyno biotopas ne itin pasikeitė: tik gerokai sustorėjo juodalksniai, beržai, drebulės bei gluosniai, o po jų lajomis apnyko karklai. Tačiau pelkėtoje durpyno dalyje, kur durpės buvo iškastos labai seniai ir kur plyti didesni ar mažesni atviro vandens ploteliai, kaip ir seniau veši tankūs nendrynai, meldynai su įsiterpusiais sausesnėse vietose karklų sąvašynais. Pelkę savaip persitvarkė jau seniai durpyne gausiai apsigyvenę bebrai nuo ko ši teritorija tik dar labiau tapo panašia į žmogaus veikla neliečiamą gamtos kampelį. Tik durpyno pakraščių pievos, kažkada vilnijusios įvairiaspalvių žiedų vilnimis, darbščių suvalkiečių suartos iki pat krūmų: cukriniai runkeliai auga apipinti apyniais... Taigi, jeigu paslaptingiesiems paukščiukams neatsitiko kokių kitokių nelaimių, manau, kad dėl kiek pasikeitusios aplinkos jie dar turėtų gyventi tėviškės durpyno krūmynuose. O gal, kada sutaupius daugiau laiko, dar pavyks juos vėl susirasti. Noriu padrąsinti jaunuosius ornitologus, kad nesibaimintų paukščių aprašymuose pavartotų žodžių: retas, mažai ištirtas, stebėtas tik keletą kartų, Lietuvoje neaptiktas...- kas atkakliai ieško, tas randa. Jeigu ir ne tą stebuklą, kurio ieškojo, tai daug kitų. Mėlyngurklė, kaip reta, nepakankamai ištirta paukščių rūšis, įrašyta į Lietuvos Raudonąją knygą, kaip ir į Estijos, Lenkijos, Kaliningrado srities bei Baltarusijos Raudonąsias knygas. Lietuvoje paminėtos šių paukščių perėjimo vietos Nemuno deltoje, Nevėžio žemupyje, Žuvinto rezervate, Marijampolės rajone. Deja, Vilkaviškio rajonas neminimas, nors tais tolimos praeities metais apie gimtajame durpyne aptiktas mėlyngurkles, kaip ir apie kitus labai įdomius paukštelius-remezas, rašiau žurnale „Mūsų gamta“ bei savo diplominiame darbe. Kaip apsaugos priemonė, siekiant išsaugoti mūsų krašte šiuos paslaptingus giesmininkus paukščius, Raudonojoje knygoje nurodoma biotopų išsaugojimas. Belieka tik džiaugtis, kad ekonominiai ir politiniai pasikeitimai mūsų šalyje sustabdė vis didėjančiais mastais gamtą niokojusius melioratorius. Sunku tikėtis, kad greitu laiku tiesūs melioracijos grioviai, gyventojų dar vis vadinami gražiais etniniais upelių vardais, vėl bus kreivinami ir paverčiami natūraliais upeliais su pavasariais aptvindomais karklynais ir pievomis pakraščiuose, bet gal bent išliks tos pelkės ir tos trumpos natūralių upelių atkarpos , kurių nespėjo pasiekti anų laikų melioratorių rankos. Na, žinoma, viltį teikia ir darbštuoliai bebrai... Kuo daugiau išliks natūralių biotopų, tuo didesnė bus mūsų gyvūnų ir augalų rūšinė įvairovė, tuo plonesne taps Raudonoji knyga.

PAUKŠČIUKAS SU RUGIAGĖLĖS ŽIEDU

Autorius: Vytautas Ribikauskas
Urėdija: Dubravos eksperimentinė mokomoji miškų urėdija
Pareigos: Ryšiams su visuomene specialistas

ČIA LIETUVA

Autorius: EUGENIJA STRAZDIENĖ
Urėdija: Valkininkų miškų urėdija
Pareigos: INŽINIERĖ

Senojo girininko pasakojimai

Autorius: Šarūnas Laužadis
Urėdija: Nemenčinės miškų urėdija
Pareigos: Ryšių su visuomene specialistas

Drebulė

Autorius: Almina Ramanauskienė
Urėdija: Šiaulių miškų urėdija
Pareigos: Girininko pavaduotoja

Šešiolika klausimų

Autorius: Almina Ramanauskienė
Urėdija: Šiaulių miškų urėdija
Pareigos: Girininko pavaduotoja

Lietuva

Autorius: Almina Ramanauskienė
Urėdija: Šiaulių miškų urėdija
Pareigos: Girininko pavaduotoja

Rudens peizažas

Autorius: Almina Ramanauskienė
Urėdija: Šiaulių miškų urėdija
Pareigos: Girininko pavaduotoja

Medžio drožėjas

Autorius: Almina Ramanauskienė
Urėdija: Šiaulių miškų urėdija
Pareigos: Girininko pavaduotoja
 

Didinga ir garsi Labanoro giria. Svyruoja išlakios pušys, dubakloniuose išsidėstę didesni ir mažesni ežerai, upės ir upeliai neša savo krištolinius vandenis į švariausios Lietuvos upės – Žeimenos glėbį. Prie vienos tokios Rytų Aukštaitijos Peršokšnos upelės,  1958 metų vasarą  ir gimė šviesiaplaukė mergaitė vardu Aldutė. Savo vaikystę ji praleido Januliškio kaime, Švenčionių rajone, tarp miškų ir vandenų...

         Tarybinės santvarkos metais jos tėveliai daug dirbo, tad Aldutė daug laiko praleisdavo viena, nes  broliukas buvo gerokai už ją jaunesnis. Jos žaidimų vieta dažnai būdavo šalia ošiantis miškas. Čia ji galėjo pasvajoti, apsikabinusi storakamienę pušį ar pasiguosti baltatošiam berželiui. Taip lengva buvo su medžiui pasidalyti džiaugsmu ar nuoskauda. Mėgo ji paklajoti ir palei šaltavandenę Peršokšnos upelę. Čia žydėjo begalės įvairiausių augalų, įvairiais balsais klegėjo paukštelių choras. Rudenį Aldutė iš miško negrįždavo be krepšio rudagalvių baravykų ar voveraičių. Net gimtadienio tortą su drauge puošdavo dar nesubrendusiais pušų kankorėžiais (mat abiejų gimtadieniai rugpjūčio pradžioje).

         Augdama tarp miškų Aldutė visa širdimi pamilo mišką. Januliškio kaime, jos vaikystės metais,  įsikūrė dvi Švenčionėlių miškų urėdijos girininkijos: buvusiame Januliškio dvare, Prūdiškės girininkija, visai netoli mergaitės gimtųjų namų, o kitoje Peršokšnos upelės pusėje - Januliškio girininkija. Kaime ji nuolat matė miškininkus, stebėjo ką ir kaip jie dirba. Juk jos tėvukas taip pat dirbo eiguliu Prūdiškės girininkijoje. Tad renkantis profesiją net nekilo klausimas ką rinktis. Kaimo vaikui sunku buvo pasiryžti išvažiuoti mokytis į Kauną, į Lietuvos Žemės ūkio akademijos Miškininkystės fakultetą. Į namus kas savaitgalį juk nesugrįši!

          Šį sunkumą dalinai palengvino tai, kad ji jau nuo mokyklos draugavo su vaikinu iš Švenčionėlių. Mokykloje užsimezgusi draugystė tęsėsi ir studijų metais. Aldutė ir Eimutis, pabaigę studijas, sugrįžo į gimtąjį Švenčionių rajoną, susituokė. Tuo metu Adutiškio girininkijos girininkas išėjo į pensiją. Tad du jauni  miškininkai gavo paskyrimą į Švenčionėlių miško pramonės ūkio Adutiškio girininkiją, labiausiai nutolusią nuo urėdijos centro. Aldona  paskiriama vyr. technike – miškininke. Iš jiems įprastų pušynų jie pateko į visai kitokius miškus.  Adutiškio miškai didesnę metų dalį yra sunkiai įžengiami, užmirkę ir šlapi. Darbas girininkijoje nebuvo lengvas, didelės medienos ruošos apimtys, vasarą puola kandantys gyviai. Bet jaunų ir energingų tai negąsdino.

            Adutiškio girininkijoje Aldutė pradirbo 32 metus. Gražiausią gyvenimo etapą Aldutė ir Eimutis praleido kartu: gražiai ir skoningai įsirengė sodybą, gimė ir užaugo du vaikai – dukra Lina ir sūnus Laimis, kuris pasekė tėvų pėdomis, tapo miškininku ir dirba Vilniaus miškų urėdijoje. Didžiausias Aldutės džiaugsmas buvo anūkėliai, apie kuriuos džiugiai pasakojo kolegoms.

        Aldutė buvo linksma, tikra savo vyro pagalbininkė, puiki mama ir močiutė. Ji ilgai kovojo su ją užpuolusia liga, tikėjo, kad nugalės...Deja, 2013 metų gegužės 20 dieną jos netekome.

        Miške gimusi ir augusi Aldutė amžino poilsio vietą pasirinko Medinų kapinaitėse, kurios yra Adutiškio miške. Gimtajame Januliškyje ji glaudėsi prie pušies ar beržo, o čia, Medinose,  jos ramybę saugos skarotosios eglės...

Mergaitė iš Labanoro girios

Autorius: Onutė Gylienė
Urėdija: Švenčionėlių miškų urėdija
Pareigos: ryšių su visuomene specialistė

Mums visiems

Autorius: Pranas Jonkus
Urėdija: Biržų miškų urėdija
Pareigos: Girininkas
ŽMONĖS IR PAUKŠČIAI


PUŠYNŲ PAUKŠČIAI

Oi linko linko
Liauni medeliai
Nuo pikto vėjo.
O Laisvę ginti
Į girią žalią
Jauni išėjo.

Jauni ir dailūs
Vardan Tėvynės
Į vargą gilų,
Kur čiulba bailiai
Lieknam pušyne
Margi kikiliai.

Lingavo linko
Audros palaužta
Pušis nuo vėjo.
O kraujas sunkės
Vos rytui auštant
Į gelsvą smėlį...

Kur švilpė kulkos,
Ten stiebias šilas
Gražiai į aukštį,
Ir čiulba ulba
Margi kikiliai -
Pušynų paukščiai...


* * *

Lietus. Lietus. Pavieniai skėčiai
Lėtai linguoja į namus.
Tuščia aikštė centre Lekėčių.
Šventoriuj tuščia ir ramu.

Miestelio medžiai susigūžę,
Liepaitės brenda iš vandens.
Tolyn tolyn lyg varpo dūžiai
Gražuolės gervės nuskardens.

Čia Rūdšilio šaltinių vėsą
Rūkai apgaubia drobule.
Senovės atgarsiai išblėsę
Gyvi klajoja po girias.

Lietus Lekėčius jau palieka,
Suklyksi gervės ten ,toli.
Plaktinėje užgimus Liekė
Paskęsta Nemuno glėby.

Iš debesies vienodai pilko
Saulutę brendančią seku.
Vaivorykštė danguj netilpo
Ir varva nuo pušies šakų.

Sodrus lietus Lieke nuplaukia,
Vilioja žuvį sietuva.
Čia tyliai tyliai susišaukia
Lekėčiai – Liekė – Lietuva.


NOVARAISTYJE

Koks čia dangaus beribis aukšris!
Vakaris vėjas spaudžia ašaras,
Šiurena gelstančius lapus.
Virš raisto sidabriniai paukščiai
Klykimais plėšo pilką vakarą,
Iš lėto sukdami ratus.

Tokia platybė tolių toliuose! –
Vėl skęsta saulė už miškų.
Para ir metai čia kartojasi,
Lyg žemės centras čia esu.

Suradęs gerves pelkių tyruose,
Blyškus mėnuo pakilti uždelsė
Ir trokšta būti kuo arčiau.
Ne tik berželiai vėjy svyra –
Linguolės nendrės tyliai kuždasi.
Ar gali būti kas gražiau?

Tokia platybė tolių toliuose! –
Jau gęsta saulėti gaisai.
Para ir metai čia kartojasi.
O gal manęs nėra visai,

Tik raisto tyruose
Gervelės balsas?..


Mamutė sakydavo, kad volungė taip gieda:

- Šuopy Motiejau, atiduok skolą!
O ką duos žmogus, kad jau atidavė?

O volungėle,
Tu saulės paukšti,
Gražiai pašvilpauk,
Lietum parlėk,
Tave kaip gėlę
Į medžių aukštį
Kūrėjas kėlė
Gražiai čiulbėt.

Ir užgiedojai
Viena kaip moki,
O tavo sesės
Dar atsišauks:
- Šuopy Motiejau,
Atiduok skolą!
Ką duos Motiejus,
Jei prašo daug?

- Šuopy Motiejau,
Atiduok skolą!
Motulė sakė
Mažiem vaikam.
Basi išėjom
Ir vis kartojom:
- Sugrįšim greitai,
Motule, lauk!

- Šuopy Motiejau,
Atiduok skolą!-
Taip suokia paukštė
Ta dyvina.
- Šuopy Motiejau,
Atiduok skolą!-
Motiejų puola
Jau ne viena.

Negrįš vaikystė
Mūs basakojė,
Nė volungėlė
Jos neprišauks.
Kol mes sugrįšim,
Jau mūs senolius
Aukšti kalneliai
Visus priglaus.

O volungėle,
Tu saulės paukšti,
Gražiai pašvilpauk,
Lietum parlėk,
Tave kaip gėlę
Į medžių aukštį
Kūrėjas kėlė
Gražiai čiulbėt…


* * *

Vasaros rytą
Gieda strazdai,
Sugirgžda šulinio svirtis.
Vasaros rytą tu sugrįžai
Mane abejonėm nugirdyt…

Sklaidosi rūkas.
Byra rimtis.
Ir mintys rytmečiu kvepia.
Sapnas nutrūko.
Virpa viltis.
Viena vienintele tapus.

Vasaros rytą
Gieda strazdai,
Sugirgžda šulinio svirtis.
Vasaros rytą
Tu sugrįžai
Mane abejonėm nugirdyt…


* * *

Maža ligute,
Šilų paukšteli,
Ko tamsią naktį
Aukštai pragydai?
Gal tau, mažutei,
Ko širdį gelia,
Ar skausmą seną
Man sieloj gydai?

Kam tau giedoti
Į tamsą juodą
Aukštoj padangėj
Vienui vienai?
Rūkai rasoti
Dar pievas juosia,
Ar nepavargo
Maži sparnai?

Dainuok, ligute,
Ankstyvą rytą,
Dainuok su saule
Tu, vyturėli,
Kur smilgos supas, -
Čiobreliuos lizdą
Kamanės saugos
Tau pagirėly.

Maža ligute,
Šilų paukšteli,
Ko tamsią naktį
Aukštai pragydai?


MEMENTO MORI
Miškininkui Albertui Velbasiui

Paukštis norėtų būti debesiu,
Debesis norėtų būti paukščiu.
R. Tagorė

Aš nežinau, kuo būti tu norėjai,
Kada sklandei visai prie debesų,
Kada krūtinę glostė gaivūs vėjai,
O paukščiui Tu šaukei : “Ir aš esu!”

Skrajūno paukščio, debesies ir Tavo
Gyvenimas toks trumpas ir painus.
Raiba gegutė lemtį iškukavo –
Anksti suglausti ištiestus sparnus.

Tavęs nėra, tik šaltas obeliskas
Kapų ramybėj stūkso nebylus,
Ir graudų Rekviem užgroja miškas,
Pravirksta tyliai drumzlinas dangus.

Prašvis diena, sidabro sklandytuvai
Pakils erdvėn lyg vikrūs sakalai,
Bet visa tai, kas Tau brangiausia buvo,
Labai anksti gyviesiems palikai.

Gal Tu dabar žvelgi iš paukščio skrydžio
Į artimuosius ir senus draugus,
O gal eini per Paukščių Taką didį,
Kur Amžinybė atveria vartus…


ODĖ MARGIESIEMS

Tačiau iš dangaus nei anksti, nei vėlai
Negrįžo į žemę margi sakalai…

V. Mykolaitis – Putinas

Regėjau ne kartą spalvotus sapnus,
Lyg būčiau turėjęs aš paukščio sparnus.
Skridau aš į saulę viskam pasiryžęs,
Nebūčiau pabudęs, nebūčiau sugrįžęs.
Svajingojo sapno nematoma skraistė
Plevena ore tartum šiaurės pašvaistė.
Paskolink man, sakale, savo sparnus,
Į žemę sugrįšiu – tu būki ramus.
Sparnais sumojuosiu plačiai iš peties,
Lyg skrisčiau tolyn nuo savosios mirties.
Aš sakalu margu žemelę aplėksiu,
Sugrįžęs vėl džiaugsiuosi medžio pavėsiu,
Juk skristi – palaima anksti ir vėlai,
Kaip skraido padangėj margi sakalai.
Lydėsiu aš saulę, lydėsiu mėnulį,
Bet grįšiu į žemę, kur protėviai guli.

Kai aš prasibusiu iš sapno svajingo,
Sunku bus suvokti – miražas pradingo.
Tegul jums, margieji, tebūna dangus,
O aš žemėj liksiu, vėl būsiu žmogus…

Žmonės ir paukščiai

Autorius: Antanas Šilingas
Urėdija: Šakių miškų urėdija
Pareigos: girininko pavaduotojas

BASOS KOJOS

Autorius: Arvydas Eidokaitis
Urėdija: Jurbarko miškų urėdija
Pareigos: Kalvelių girininkijos eigulys

MANO BŪK

Autorius: Arvydas Eidokaitis
Urėdija: Jurbarko miškų urėdija
Pareigos: Kalvelių girininkijos eigulys

MINTYS

Autorius: Arvydas Eidokaitis
Urėdija: Jurbarko miškų urėdija
Pareigos: Kalvelių girininkijos eigulys

NORAI

Autorius: Arvydas Eidokaitis
Urėdija: Jurbarko miškų urėdija
Pareigos: Kalvelių girininkijos eigulys

TIKIU

Autorius: Arvydas Eidokaitis
Urėdija: Jurbarko miškų urėdija
Pareigos: Kalvelių girininkijos eigulys